Taigi šiemet be APL, kurią aprašė Gedas, turėjome ir išvyką į Estiją. Jai skyrėme keturias kablelis truputį dienos. Ši kelionė nuo mūsų įprastų skyrėsi tuo, kad važiavome ne dviese, o tryse. Tad buvo du motociklai, trys žmonės ir jau reikėjo daugiau derintis. Žinot kaip būna, jau ir dėl valgymo, ir dėl nakvynės, ir dėl maršruto tenka tartis daugiau ar bent jau nuolat pasitikrinti ar atitinka lūkesčiai.
Keletas bendrų vaizdų, kaip paprastai atrodo mūsų dienos kelyje:
Kelionę pradėjome penktadienį po darbų. Numatyta nakvynės vieta buvo kokia nors stovyklavietė Gražutės nacionaliniame parke. Krašto keliais ir miško keliukais atvažiavome į gražią vietą.
Bet čia jau buvo žmonių. Jie kaip ir netrukdytų, bet kur buvę, kur nebuvę atsirado dar. Suvažiavo grupė dviratininkų. Jie irgi netrukdytų. Bet tarp jų buvo viena rėksminga ir prie visų besikabinėjanti mergina. Aš tai manau, kad toje kompanijoje važiavo kažkoks jai patinkantis vaikinas ir čia tiesiog toks povės šokis 😀 Nusprendėme pasiieškoti kitos vietos.
Tada patyrėm mažą nuotykį, nes miško kelias buvo šlapias, molėtas, išvažinėtas ir vienoje vietoje mes tik plumpt ant šono ir mano koja išsukta bei prispausta. Ne stipriai. Tik kitą ir dar kitą dieną šiek tiek jaučiau, bet ne tiek, kad trukdytų gyventi. Na ir beveik tamsoje atvažiavom į stovyklavietę, kurioje mums buvo palikta gana privati vieta. Laužas, vakarienės virimas (kurią skipinau), palapinės taisymas (sulūžo kuoliukas) ir puiki pirma naktis.
Ryte vyrai dar įlindo į ežerą, aš “maudytis nenorėjau”. Ir tada patraukėm Latvijos link. Pirmas sustojimas – Salako bažnyčia. Tiesiog ji to verta. Antras sustojimas Zarasuose – šaltinis, kuriame prisipildėme gertuves švento vandens ir aš pasigėrėjau vaizdu 🙂
Dar vienas sustojimas Zarasų prekybos centre – užkandžių ir vakarienės. Aš likau prie motociklų ir stebėjau minias. Geras oras, netoli ežeras, tai parduotuvė buvo apgulta. Mūsiškiai, žinoma, dėvėjo kaukes. Vieninteliai. Ir žinoma, kaip visada, juos lydėjo keisti žvilgsniai. Man įdomu, ar čia sąžinės graužatis ar kas? Nes gi kitiems su ta kauke nekenki, jei sergi, tai dar ir padedi 🙂
Na ir va, tada keliai keleliai ir kalneliai per Latviją. Metai bėga, o įspėjimo apie nelygų kelią ženklai šioje šalyje vis dar populiariausi. A2 lygio kelias, kaip mūsų tas į Uteną. Kodėl latvių keliai tokie apleisti? Kažkuriuo metu piktai grūmoti ėmė debesėlis. Tad stojom ir labai laiku susirengėme lietaus kostiumus, nes vos spėjus juos užsisegti – pradėjo piktai pilti. Tačiau tai tetruko valandą ir nebuvo taip baisu, kaip mūsų žygyje aplink Lietuvą.
Kai kirtome sieną, atrodė, kad persikėlėme į kitą portalą. Duobėtas it tarka latviškas asfaltas virto estišku veidrodžio lygumo keliu. Vakarop pasiekėme atsitiktinai žemėlapyje pasirinktą kempingą. Atvykus atrodė, kad nieko čia nebus. Tuščia. Bet atėjo savininkai, priėmė.
Gavom du namelius (žmogui 15 eur), kuriuose buvo patalynė (kokybiška, kaip aš mėgstu – kietesnis čiužinys ir sunkesnė antklodė), rankšluostis, elektra. Karališkai! Palapinės statyti nereikėjo, dušas veikė, net malkų jaukiam laužo pakūrenimui buvo. Ir nesutikom nė vieno kito gyventojo! Arti jų nebuvo, lyg ir kažkas gyveno vip’iniame tolimiausiame namuke, bet mes nematėm.
Kitas rytas ir vėl išaušo saulėtas. Nusimatė karšta diena. Dienos tikslas buvo užsukti į Tartu. Tada jau traukti prie Pskovo ežero ir susirasti kažkokį kempingą. Važiuodami link Tartu GPS dėka radome smagų labai vingiuotą keliuką. Woohoo! Ir sukam mes ten į dešinę, kairę, aukštyn, žemyn, žiūriu dvi merginos su telefonais pasiruošuosios kažką fotografuoti toje pusėje į kurią važiuojame. Na na, smalsu, ką ten pamatysime ir tik opa, iš už kalniuko išlenda raudonas prabangus kabrioletas 🙂 Ir čia du motociklai pyst ir sugadino kadrą 😀 Turbūt teko važiuoti vėl.
Tartu gražus miestas. Čia aš ir susierzint spėjau, ir nusiramint, tada dar skaniai pavalgėm, ir truputį pasivaikščiojom.
Kelias link Pskovo-Stebuklų ežero buvo gana ramus. Na tik tiek, kad babytei į braškes įvažiavom. Babytė liko nesupratus, kur čia sako, su tais čemodanais važiuojat, kelio gi čia nėra :). Prie ežero, sakom, mes apsisukę. Nepykit 🙂
Prie ežero mes lyg ir norėjom nakvoti kempinge, bet vienas jau nedirbo (ta prasme, registratūra buvo užrakinta), kitas nepasirodė patrauklus: labai daug žmonių, o patogumų mažai, tai būtų eilės ryte, brangokas ir nejaukus. Šiaip tie kraštai priminė Kintus. Tad nusprendėm tiesiog šiaip pasigrožėti ežeru-jūra ir paieškoti nakvynės toliau nuo jo.
Vos keli kilometrai toliau ir užsukome į google rekomenduotą vietą. Kempingas + žirgynas + vieta, kurioje galima pasigauti žuvį ir suvalgyti ją vakarienei. Kempinge nė vieno gyventojo. Mus priėmė. 10 eurų už palapinę. Tai gavosi taip, kad turėjom personalinį dušą ir vėl gi gavom ir malkų laužui pasikūrenti.
Ir dar veikė kavinė be žmonių, kur pavalgėm žiauriai skanios charčio ir naminių koldūnų. Net negaliu patikėti, kad tokios jaukios vietos tuščios, o ten prie to ežero už kelių kilometrų Palanga :).
Naktis šviesi, ilga, rami. Ryte ilgokai kuičiamės, bet pagaliau išvažiuojam. Tikslas – Narva. Čia užsukame į Narvos pilį. Bilietai kainuoja po 12 EUR. Nepigu. Bet muziejus visai neblogas ir man patiko. Palyginus ir pati Narva tokia rami dabar atrodo, nes pasienio postas uždarytas, nezuja kaimynai pirmyn atgal 🙂
Po pilies važiavome į Narva-Joessu – estišką Palangą. Buvo minčių čia papietauti. Papietavome. Brangiai ir nelabai skaniai. Autentika 🙂
Tada Gedas nusprendė, kad nori įsigyti grandinės tepalo ir paprašė GPS nuvesti į tinkamą vietą. Atvažiuojam mes į kažkokio kaimuko rajonėlį. Ten servisas. Zuja mašinytės. Tepalo nusiperka, grandinę patepam, jau važiuosim. Ir mūsų kolegos motociklas purpt ir nea, nieko nebus, sako. Vyrai aiškinasi, kas nutiko. Baigėsi benzinas? Nusiperka autoservise. Ne, ne tai? Prasideda šokis aplink motociklą.
Kolega jau atrodo neviltyje, man šiek tiek juokinga, nes šimtus, tikrai šimtus kartų va taip va teko čilint panašiose situacijose. Pradedant, kad ir nuskręšinimu kalnuose, tęsiant nulūžusiu pakoju, pradurta padanga, mirusiu akumu, prie jūros išardytu amortizatoriumi ir t.t.
Vyrai vis bėgioja į servisą. Servisistai kišt rankų nenori. Juk švenčių išvakarės, eis anksčiau namo, ryt poryt niekas nedirbs. Galiausiai maniškiai išgirsta aukso vertės patarimą. Aš tiksliai nepapasakosiu, kaip ten jis skambėjo, bet labai smarkiai supaprastinus, tai reikėjo primušt tą motociklą ir važiavom toliau.
Dienos planas buvo apsistoti vidurio Estijoje prie ežero. Atvažiavę į numatytą miestelį radom estišką Nidą. Visur gražu, tvarkinga, tylu, ramu… Kiškis bėga.
Suplanuotoje vietoje nepriėmė dėl uždaro vakaro, tad apsistojom pas kaimynus. Namelyje-būdelėje. Vėl po 15 eur kiekvienam. Pirma vieta, kurioje turėjom matomus kaimynus.
Na, o ryte jau apėmė grįžimo namo nuojauta. Nors turėjom dar vieną dieną, bet kažkaip pasitarėm, kad a) per pačias Jonines bus sunku rasti, kur nakvoti, b) bent jau man norisi turėti vieną dieną atsigavimui :). Namo tai namo. Aišku, ne pagrindiniais keliais. Išvažiavus iš Estijos vėl ištinka kultūrinis šokas, nes suprastėja keliai, nes vairuotojai ne tie estų kultūringieji, o anie, kurie lenkia per ištisinę ir šiaip elgiasi pavojingai.
Vienas stopas maudytis Gaujoje. Aš “nenorėjau”, kiti šauniai atsigaivino.
Tuo metu stebėjau, kaip į aikštelę užsuka automobiliai. Visi atvažiuoja, pasileidžia muziką, leidžią laiką gamtoje. Kodėl, žmonės, kodėl jums reikia tos muzikos?
Diena buvo karšta, ilga, o kur dar ralio verti žvyrkeliai, po kurių sutraukia užpakalio raumenis. Stabtelėti privertė Odziena pilis. Apleista, bet man labai graži.
Labai daug smulkmenų rodo, kad kadaise ji tikrai buvo įspūdinga.
Visai ženkli dalis paskutinės dienos buvo tokia:
Latviai kelių nelaisto :). Grįžusi namo jaučiau, kad esu dulkių moteris :).
Smagios kelionės marštrutas atrodė taip:
O aš vis dar esu įsimylėjusi Estiją, bent jau kaip kelionių kryptį. Niekada nenuvilia. Gana artima, bet kitokia.
Tad tiek šį kartą. Tikiuosi šią vasarą dar pakeliausim!