Šiandien PinkCity rašinys privertė mane susimąstyti (aha, pasirodo kartais kas nors priverčia mane galvoti). Ar tikrai mes patys darome sprendimus? Ar galim kaltinti save dėl to, kad einame per tiltą, kuris tuo metu sugriūna? Galėjome juk neiti. PinkCity minimi paraleliniai pasauliai labai dažnai mano galvoje. Tikrai yra įvykių, kuriuos norėčiau pakeisti, ar bent jau pažiūrėti kaip būtų buvę. Aš netgi manau, kad kitos Salomėjos gyvena tuose pasauliuose. Kartais netgi mūsų keliai susikerta. Tačiau visgi bet argi. Ar būtent mes darom sprendimus, ar tik galvojam, kad darom?
Būdama maža galvojau, kad būsiu žurnalistė. Kažkur 5-9 klasės etapuose. Po to, kai jau susiformavo mano būdas supratau, kad žurnalistai ne tik rašo. Kad dar reikia daug bendraut akis į akį su pašnekovais. Skambinėt, lakstyt su diktofonu, o gal fotoaparatu. Man ta mintis nepatiko. Todėl priėmiau sprendimą (1) ir nusprendžiau, kad tikslieji mokslai visgi man patinka labiau. Todėl sugalvojau, kad studijuosiu ką nors tokio panašaus į kompiuterių inžineriją. Tada sutikau savo būsimą vyrą ir padariau sprendimą (2) studijuoti Kaune nors visada norėjau Vilniaus. Pasirinkau elektronikos inžinerijos studijas.
Galutinis rezultatas (1). Aš vistiek gyvenu Vilniuje ir dirbu žurnale redaktore. Taigi priimdama sprendimus nr. 1 ir 2 aš lyg ir priešinausi rezultatui nr. 1 . Tačiau kažkas gal nulemta iš kur nors kitur?
Kai pagalvoji jei būčiau studijavus žurnalistiką greičiausiai čia nedirbčiau. Nes būčiau studijas metais anksčiau baigus, o tada gal darbuotojų neieškojo. Ir šiaip nežinia ką veikia ano paralelinio pasaulio Salomėja, kuri pasirinko studijas Vilniuje.