Pasikartojimas

-Tu nenormali! – man sako.
Jėga! Džiaugiuosi ir neieškau priežasčių.
– Beprotė! – surinka man.
Taigi žinau žinau.
– Su tavim neįmanoma, – pasako.
O argi aš neįspėjau? Pačią pirmą sekundę? Argi po to dar kelis kartus nepriminiau, jog įspėjau?
– Gražiai šiandien atrodai. – pagiria atseit.
O vakar tai jau baisiai? O užvakar?
– Skanu, – pasakė po pietų.
Na taip. Retai gaminu, tai negi leisčiau sau dar ir neskaniai ką nors daryt?
– Suprantu tave! – užtikrina.
Bliam bliam, nereikia gal? Aš pati nesuprantu.
– Ko čia pyksti? -paklausia.
Kad šiuo klausimu suteiktum man progą išsiliet. Laikykis.
– Pasiilgau tavęs… – išgirstu.
Tai kodėl man reikėjo priminti apie save?
– Einam alaus? – pasiūlo.
Ech, ir vėl bus pagirios darbe.
– Nusišneki, – mestelėjo.
Yra mano tiesa, yra tavo tiesa. Kodėl aš tau nesakau, kad nusišneki?
– Iš tavęs šito nesitikėjau… – sumurma.
O taip jau būtinai turiu būti nuspėjama? Daryt kaip visi? Arba atvirkščiai – išsišokti?
– Tu nuostabi! – tikina mane.
Bet gi nenormali, beprotė, neprognozuojamai besielgianti…
Taip. Aš tokia.

Dialogai

Saulė. Ledas. Kaip gerai matosi dulkės ant lentynėlių…
-Gražiai šiandien atrodai.
-Nustok šaipytis.
-Aš rimtai.
-Taip nebūna.
Paeikim šiek tiek tolyn. Dekoracijos pasikeitė. Kiti žmonės. Kitos spalvos. Kiti žodžiai.
-Ar gali būti, kad čia tik keturiolika laipsnių?
-Kas aš tau? Termometras?
-Ne, bet panaši į tą, kuri viską žino.
-O čia jau panašu į komplimentą.
Nauja aplinka, nauji pažįstami.
-Labas, graži tavo suknelė.
-Šaipaisi?
-Aha :).
-Aš čia pirmą kartą, o tu jau darai viską, kad negrįžčiau, kodėl?
-Nes čia narkomanų irštva ir noriu, kad ji bankrutuotų.
-O tu bjaurus.
-Labai.
-Aš irgi.
-Matau. Jaučiu.
-Ačiū.
…..
-Tu man žiauriai atsibodai.
-Tai eik, nestovėk šalia. Aš nelaikau. Parūkyk, ar ką…
-Negaliu.
-Kodėl?
-Kažkas mane laiko prie tavęs. Jau nusibodai, bet žinau, kad turi paslaptį…
Grįžkim atgal. Tie patys, jau seniai nusibodę veidai.
-Aš bandau suprast kam tau to reikia.
-Man nereikia. Tiesiog aš myliu.
-Nėra tokio žodžio.
-Nėra. Bet yra jausmas.
Sniegas. Lietus. Meilė. Šypsena.
-Ką veiki?
-Bijau.
getimage.jpeg

Klausausi svetimų pokalbių:)

Tik tų, kurių negaliu negirdėti:).
Darbe:
Redakcija. O labas. Aha yra. Permest? Negaliu.. Ei klausyk koks tavo vidinis? Aha, du septyniolika. Ai neperjungsiu, perskambink… Oi tiesa turi jau prizą? Man reik į kryžiažodžius įdėt…
M, labas. Čia aš. Taip. Klausyk aš tau įmečiau mergą. Rasi, patarimų folderyje, vadinasi merga_rodo_pirštas.
Dažniausi darbiniai pokalbiai vyksta viduje tarp kolegų ir iš šalies skamba taip:
Taip. Gerai. Įmečiau. Į neskaitytus. Aha. Einu.

Gatvė. Troleibusas. Kavinės.
Gatvėje greitu žingsniu eina blondinė. Kas ji ir kokia nežinia. Tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodo kai tos, kurių pagrindinis darbas yra būti gražiomis. Kol ji praeina išgirstu:
Martinį gal, ar šiaip paprastą kokteilį… ne, nes negaliu… taigi aš tau pasakojau vakar. Nu TAIP, ble (čia pasakyta buvo šiek tiek kitaip). Joooo.
Ėjo praėjo, nesudomino.
Pasivijau kažkokią tetą. Šita energingai rėkia į ragelį. Einu iš paskos ir negaliu negirdėti.
Tai aš užeisiu tik tu pasakyk ko nupirkt. Taigi dar turim. Ką? Taigi buvo nauja dėžutė. Spintelėj. Taigi sakiau, kad prieš kelias dienas pirkau. Nerėkiu. Taigi gatvėj. Pasišildyk…
Akivaizdu, tetulė šnekėjo su namiškiu. Jos galvoje irgi tik buitiniai reikalai. Nieko labai įdomaus.
Einu greta vyruko. Kostiumuotis:
Išrašykit sąskaitą faktūrą už paslaugas. Taip. Taip. Išsiunčiau elektroniniu paštu. Ryte. Taip. Ne, viskas ten. Galim užsakyt. Tai paderinsim. Ne aš asmeniškai negaliu. Variantas. Reikia pagalvot. Gal ir suorganizuotų…..
Ech, eilinis pokalbis apie darbą.
Troleibuse. Paauglė:
Ble, nu taigi, kaip gaili būt tokia atsipūtus? Nu ką aš žinau. Zeba. Ką? Aišku. Tai ne ble…
Nieko nesupratau, nieko ir nenoriu suprast. Ir per visą savaitę išgirdau tik vieną įdomų pokalbį kavinėje. Nuo pradžios iki galo. Mergina:
Labutis. Ką veiki? Eik tu sau. Ir kaip? Nešalta? Žėk kodėl aš tau skambinu… Ok Ok, taigi paskambinu ne tik kai reikia, neburbėk… aha.. na tai klausyk. Sekmadienį Aniusios (?) mergvakaris. Aha. Taigi išteka per Kalėdas. Jo. Na tai klausyk toliau. Organizuojam pagrobimą. Tipo kažkas tokio, kad mes ją pakviečiam į tam tikrą vietą. Pasakom, kad bus mergvakaris, kad reikia apsirengt kekšiškai. Ji atvarys, tada kas nors paskambins pasakys, kad vėluojam, nes ten kokie nors nesklandumai ir, kad ji palauktų. Čia pasirodai tu. Ji tavęs nepažins nes matė tik kartą kai girta buvo. Tai va įsitempsi ją į mašiną ir atveši į mūsų pobūvio vietą. Prieš tai aišku pavaidinsi, kad veži į mišką. Sutinki? Tai ok. Dedu pliusą, paskambinsiu vakare pasitart.
Sėdžiu aš ir mąstau… Idėja neoriginali. Mano grupiokė jau organizavo panašų mergų vakarą. Tačiau kita vertus, šiais laikais nenorėčiau tokios staigmenėlės… O ir baigtis gali ji ne kaip, jei bus ne tinkamai suorganizuota…
Telefoninių pokalbių išvados. Žmonės kalba bet kokiomis temomis. Trumpais žodžiais. Dažnai pokalbiai visai neįdomūs. Daugelis mėgsta kalbėt tokiu garsu, kad nori ne nori vistiek viską girdi. Gal todėl aš ne tik iš vis nemėgstu telefonu šnekėt. Bet ir beveik niekada nekalbu kai kas nors girdi.
P.S. Kai kurie pokalbiai gali būti ne tiksliai atkartoti:) Skirtis linksniai, sumažinta keiksmažodžių.