Antra nostalgijos ir tikrų laiškų dalis

Neseniai rodžiau, kokius pasisveikinimo užrašus savo laiškuose man piešdavo brangusis. Labai jais džiaugiuosi. Piešiau tokius ir pati. Jei atvirai, tai aš pradėjau tiesiog spalvingai sveikintis, o jis užsidegė. Tada aš vaikiškai bandžiau jam prilygti, kiek pakopijuoti. Tačiau, man neisekė, todėl nusprendžiau nebesistengti būt geresne ir terlinti savam stiliuje. Mano piešiniuose daug ryškių spalvų (kurių printeris nepagavo), širdelių, detalių ir meilės. Parodom Jums tuos, dėl kurių mažiausiai gėda:)
Šitas nežinau kodėl, bet šiandien man primena Dovilę iš Žalių Mansardų (gal dėl to kas yra po antro žodžio m raide):

Šitas realybėje ryškus, kaip sintetiniai saldainiai :

Čia pamenu kiek vargau kol nuspalvinau, nes kruoštumas man nebūdingas:

Šiame užraše pasitelkę fantaziją, taip pat įsivaizduokim rėkiančias spalvas:

Kaip gi be širdžių (man gi 17-18 metų buvo)?

Ir vėl pusė piešinio be spalvų – dėl printerio kaltės:

Žalią įsivaizduokim ryškią 🙂 :

Paterliojimas:

Iš meilės rankos drebėjo:

Medinis eksperimentas:

Saulytė:

O čia spalvos visai ne į temą tai dingo grožis:

Tai šiltų jausmų įkrova prieš šventes. Mylėkim, draugaukim ir tikėkim:). Amen.