Niekas manęs neįtikins, kad ilgi savaitgaliai yra blogai. Kad nėra ką veikti. Ilsėkimės, žmonės, ilsėkimės:)
Man gerai.
Miegu kaip katė. Anksti vakare užmiegu, ilgai ryte neprabundu ir dar dieną nusnaudžiu. Todėl, kad patyriau šiek tiek streso. Man reikėjo išeiginių. Ir įprastom sąlygom gal būčiau ėmus porą laisvadienių. O čia viskas puiku. Su mieliausiais žmonėmis gali pabūti.
Vakarykštis pastebėjimas:
Vaikštom po senamiestį. Šviečia saulutė. Gera. Žmonių daug. Pradėjo lyti. Visi dingo. Nei tarpuvartėse, bromuose… Kaip siaubo filme kokiam. Saulė vėl išlindo – minia žmonių iš kažkur. Mistika.
Šiandien gatvės muzikos diena.
Išslinkom ir mes į gatvę. Smagu. Kiek daug jaunimo, įvairiaspalviai, įvairiastiliai. Man mėgstančiai viską stebėt – grynas malonumas. Vis dar žavi jaunuolių stiliaus paieškos, vis dar glumina bobutės pasipuošusios penkiomis eilėmis gintarinių karolių +žalvarine sage su ala deimantai. Damos…
Ai tiesa, muzikos juk diena… Matėm kelis “nekaltų mergelių chorus”. Na daug maž porą mergikių dainuoja, ar dar kokiu smuikeliu griežia bei dūdele pritaria… Bet veido išraiškos tokios, kad regis kančia tai didžiausia: “o mama mama, ką mes padarėm, ko mes čia ėjom”… Matėm ir daug tokių kolektyvų: apytiksliai šešiese sėdi, žvengia, rūko… o koks vienas būgnelį muša. Svarbu komanda, ar ne? Labiausiai patiko vaikai:) Taip nuoširdžiai groja drebančiom iš jaudulio rankom…
Vien kritikuoti nesinori, bet gal Merfis kaltas, kad kur tik mes ateidavom, arba niekas negrodavo, arba baiginėdavo. Tiesa teko paklausyt ir miksų trankių, ir dainu, net ir visai neblogų.
O labiausiai įstrigo tai Vokiečių gatvėje kažkoks kolektyvas. Su apyrimte aparatūra (suprask, girdimi jau iš tolo). Visai nieko rokavas (aišku ne savo) daineles plešia… Bet o tačiau, tarpuose, maždaug dainos ilgumo, apie dievą, Jėzų ir dar ten kažkokius pakilimus šneka… Pabėgom. Nega to, kad vis bruko neaiškios personos skrajutes, bažnyčios krikščionių, kuriose kviečiama į patarnavimus…
Apie 16val. pradėjo lyt. Taigi negaliu išvadu daryt apie tai vykęs, ar ne renginys. Man asmeniškai patiko, nes niekada per daug nesitikiu.
Išvažiavom Į Ukmergę, nes savaitgalis tęsiaisi:)
Tag: lietus
Laiškas. Jis Tau
Labas,
Pradedu laišką, kaip visada… Seniai tau nerašiau. Šabloniškas atsiprašau.
Galiu pasiskųsti? Aš neleidžiu orui įtakot mano nuotaikos. Pati mėgstu sakyt, kad nebūna blogo oro, o tik netikusi nuotaika. Ir lietuje galime atrasti ką nors… ką nors romantiško… Pastatų atspindžiai balose. Linksmi guminiai batai, ant praeivės kojų. O kai tave, nuo galvos iki kojų aptaško, gali kitą dieną pasipasakot kolegoms. Smagiai pasijuokti.
Bet… Na kodėl visada turi viskas būti taip… Kai tik savaitgalis, taip vėjai, lietūs ir šaltis? Tik pirmadienis, ir vėl smagiai šviečia saulutė. Mano delninuko rodoma orų prognozė drįsta net gi snaiges ryt rodyti ir pranašauti. Aš galiu pasikoreguot savo planus. Bet kiekvieną savaitgalį?
Bet ar pastebėjai, kad medžiai žaliuoja? Vakar, po darbo pėdindama, pamačiau, kad net žydėt jau ruošiasi kažkas (slyvos? Vyšnios? Nepažįstu vidury miesto augančių medžių). Nepražiopsok. Nes kažkuriais metais (gal kai rašiau bakalaurą), taip ir nemačiau nei baltų žiedų, nei pienių. O gal jų tais metais nė nebuvo?
Pakeičiant temą. Žinok vakar užėjo man noras spręsti kvailus testus. Šį kartą apie temperamento tipą. Prisiknisau jų visokių. Googlytė gi visagalis. Ir ką, 80 procentų testų teigia, kad Salomėja yra sangvinikė. Kiti likę niekingi 20 procentų aiškina, kad ta pati Salomėja yra cholerikė. Nieko keisto, nes šie du tipai gana artimi. Keista, štai kas… Aš visada laikiau save melancholike. Bet labiau išoriškai. Na, kad mano įvaizdis gana melancholiškas. Bet viduje, visada buvau ragana. Taigi labiausiai sutinku su tais testais, kurie cholerike išvadino. Aišku varnelių dėliojimas prie testo variantų tikrai nenusako asmenybės, ar ne? Na panašiai kaip ir horoskopai.
Tai, ką iki kito laiško:) Salomėja
P.S. Atrodo jau beveik pašalinau priežastį, kuri sukeldavo neigiamas emocijas. Ir nors lengvai nevyksta niekas, stumiamės.