Su kuo pakalbėti?

Šiandien prisireikė man į vaistinę. Galvoju užbėgsiu greitai, visgi Eurovaistinė ne maža, ten net kelios kasos veikia. Kur tau…
Žinoma, kaip ir turi būti (kitaip tiesiog negali būti), veikė tik viena. Bet tiek to. Žmonių visai ne daug, galvoju, palauksiu. Ir stoviu eilėje. Pora bobučių, pora diedukų. Bijojau dėl jų, nes tokie dažnai labai ilgai trunka. Bet apsipirko normaliai. Iki paskutinio pagyvenusio vyro, už kurio stovėjau aš. Susakė jis pirmiausia, kokių vaistų jam reikia. Ok. Gavo. Tada pradėjo pasakot, kaip jis ten dar kažkokius vaistus geria, pasakė nuo ko. Atseit neatsimena, kaip vadinasi ir paskolino draugui. Šiaip nepirktų, nes dar turi visą dėžutę, bet va paskolino. Vaistininkė šiaip ne taip išsiaiškino ko jam reikia. Dar tris kartus visi klausėmės, kaip gi jis ten paskolino. Pagaliau atėjo atsiskaitymo metas ir pardavėja paklausė ar turi pirkėjas eurolitų. Va ir vėl prasidėjo istorija. Turi. Bet namie. Net keturis. Nepasiėmė, nes galvojo eis į vaistinę prie namų. Tai paliko. Bet net keturis turi. Gal nelabai gerai. Bet va ši vaistinė gavosi jam pakeliui. Tai koks skirtumas galvojo jis, užeisiu čia. Ir visą tai pasakodamas jis, aišku pinigus laiko rankoje… Vaistininkė kantriai laukia…
Pagaliau istorijos baigėsi.
Mano eilė.
-Laba diena, man reikia to ir to.
-Luktelėkite… neturim. Bet galiu parekomenduot šitą. Praktiškai tas pats.
-Gerai, duokit.
– 9Lt 26 ct.
– Viso gero, geros dienos.
Kaži ar būtų vaistininkei įdomu jei pradėčiau pasakot, kad šiaip į vaistines nevaikštau. Bet naktį negalėjau miegot nes kažką ten skaudėjo labai. Todėl visgi nusprendžiau eiti nusipirkt ką lengvinčio gyvenimą. Ir kad reiktų pas gydytoją, bet bijau, kad biuletenį duos. Tai geriau patylėsiu ir niekam nesakysiu, kad prastai jaučiuosi. Manau visai neįdomu.
Tikiu, kad seni žmonės nori pasipasakot. Jie nebevaikšto į darbą, o ir gyvena dažnai vieni. Nėra pašnekovų. Su kasininke Maximoj nepaplepėsi, kaip su sovietmečio pardavėja mažoje parduotuvėje. Bet kartais gal tuos norus reikia nuslopinti. Nes už nugaros būriuojasi eilė skubančių į darbą.

15 thoughts on “Su kuo pakalbėti?”

  1. Oi, kokia iki skausmo pažįstama situacija. Vieną kartą bandžiau taip gelbėtis nuo migrenos. Išbėgau iš darbo (buvusio) į vaistinę. Palikau viską pusiau padarytą, nes siaubingai galvą skaudėjo, o vaistų neturėjau. Stoviu eilėj, laukiu. Ir tokia bobutė kad pradės ten aiškinti ką su kuo ir nuo ko ji geria…Diskutuoja sau su vaistininke, o man galva plyšta, darbai dega. Nu ir supykau tada. Nuo to karto įgijau drąsos paskubinti vaistinėje eilę stabdančius senukus. Ne visuomet, žinoma, bet kartais reikia.
    Dėl biuletenio ir aš kartais bijau. Nes pas gydytoja dažniausiai prisireikia tada, kai daugiausia darbų ir tiesiog neįmanoma neiti į darbą.

  2. Oi, kokia iki skausmo pažįstama situacija. Vieną kartą bandžiau taip gelbėtis nuo migrenos. Išbėgau iš darbo (buvusio) į vaistinę. Palikau viską pusiau padarytą, nes siaubingai galvą skaudėjo, o vaistų neturėjau. Stoviu eilėj, laukiu. Ir tokia bobutė kad pradės ten aiškinti ką su kuo ir nuo ko ji geria…Diskutuoja sau su vaistininke, o man galva plyšta, darbai dega. Nu ir supykau tada. Nuo to karto įgijau drąsos paskubinti vaistinėje eilę stabdančius senukus. Ne visuomet, žinoma, bet kartais reikia.
    Dėl biuletenio ir aš kartais bijau. Nes pas gydytoja dažniausiai prisireikia tada, kai daugiausia darbų ir tiesiog neįmanoma neiti į darbą.

  3. ne, nu tai taip, vaistininkas yra kaip mini-daktaras, o su daktarais diedukai ir bobutes labai mėgsta paplepėt kaip žinia (:

  4. Diedukai ir bobutės tik daktarams ir vaistininkams terūpi. Ir tai tik dėl profesijos.
    o jei kas nors manot, kad: ,,man tai taip nebus” arba ,,aš tai taip nedarysiu” – žinokit, ten aukščiau sėdi, ir juokiasi… 🙂

  5. Aš tai net neabejoju, kad aip gali būti senatvėje. Visgi aš nesu linkusi bendraut. Juolab, kad taip elgiasi ne 100 proc senukų. Ir vaistininkė šiandien ne bendraujanti buvo. Bet diedukui nusispjaut.

  6. Niekam nelinkiu tokios senatvės 🙂
    Ypač, kai senatvė Lietuvoje neturi pagarbos.
    Kažkada vienas kaukazietis labai smarkiai stebėjosi, kaip rusai negerbia senesnių žmonių. Jis pasakojo, kad negalėtų važiuoti mašina, ir pamatęs senuką – nesustoti ir nepaklausti, ar nereikia pavežti. (Kažkoks susipynęs sakinys):)

  7. scania, žinau tu visada iš kitos pusės. Žinoma, reikėjo man arba eit lauk iš vaistinės (beje, aš kantriai laukiau, nes vaistų tikrai reikėjo, o burbėt viešai ne mano būdui). O geriausiai tai būtų buvę parsivest žmogų namo. Paplepėt porą valandėlių ir tada varyt į darbą. 🙂 juokauju aišku.
    O kalbant apie senukus apskritai, kitam kontekste, na jie netampa kažkuo vien del to, kad pasensta. Jei buvo jauni bjaurūs tai ir seni tokie lieka. O kur geros širdies žmonės tai ir pasenę tokie išlieka ir iš tolo išmintį bei patirtį spinduliuoja.

  8. Kažkuriame jaunystės etape tai buvo labai didelis atradimas – kad tik nedaugelis senų žmonių yra įdomūs, šilti, išmintingi… Ir nė vieno iš tų kietesnių ar lygesnių 🙂

  9. Kažkuriame jaunystės etape tai buvo labai didelis atradimas – kad tik nedaugelis senų žmonių yra įdomūs, šilti, išmintingi… Ir nė vieno iš tų kietesnių ar lygesnių 🙂

  10. Nzn, aš lyg ir nelabai senas, bet su pardavėjom mėgstu kartais pasišnekėt, tik, sako, iš šono matosi, kad jos juodą humorą ne visada mėgsta ir supranta… 😉

  11. Oi, o ar jūs buvote vakarų Europoje?
    Vienas iš pavyzdžių Prancūzijoje – įlipant į autobusą iš vairuotojo perkami bilietai.
    Ir keleiviai tokius pokalbius ten užveda!.. 🙂 Ir nieko 🙂 Autobusas stovi stotelėje, eilė nusidriekusi nuo vairuotojo į lauką ir visi stovi, laukia 🙂 Visiškai ramiai. Kai vairuotojas ir nusipirkęs bilietą keleivis su šypsena atsisveikina, ramiai prieina kitas 🙂
    Taip, kad manau, jog reiktų atviriau pažiūrėti į šiltą bendravimą visur ir visada, ir mažiau skubėti 🙂

  12. Aš nieko prieš pasikalbėti kad ir su nepažįstamu žmogumi gatvėje. Nesiraukau, jei poliklinikoje mane užkalbina senukas ir pasakoja savo bėdas. Padedu parduotuvėje senam žmogui surasti plikytų ryžių Kūčių vakarą. Nieko čia baisaus. Bet vis tiek nesuprantu tokių, kurie gaišina žmones, stovinčius eilėje. Gal vienas gali laukti, o kitam bloga ir nori kuo greičiau namo. Ne nu, tokių aš negerbiu – nei senų, nei jaunų, nei jokių europiečių. Beje, Vakarų Europoje (nors ir ne Prancūzijoje), kiek esu buvusi, tokių nesupratinguolių nesu mačiusi.

  13. O šiaip jau kai pagalvoji jei pavyzdys yra kažkur ne Lietuvoje, tai dar nebūtinai teigiamas pavyzdys. Čia ne apie šią situaciją. Bet labai dažnai taip pateikiama…

Leave a Reply to Domas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *