Stotis

Išsimaudau vėsioje vonioje. Plaukų, gaila, nepavyksta paversti “ai bus gerai” būsenos. Neklauso vasarą jie manęs. Viliojuosi ežiukui. Šoku į žalią suknytę ir persimetu naują tašiučiką. Ak! Susiruošiau. Į stotį. Tai keistai įdomiai patraukli vieta.
Miesto autobusų paskutinėje stotelėje susirinkę  vairuotojai su dideliais pilvais ir dryžuotomis “maikėmis”. Peraugę jūrininkai valdantys miesto laivus. Lauko kabokėliuose apgultis. Laisvai liejasi alus. Bokalų kilnotojai ramsto medžius. Vėsiau?
Išmokusi iš kiborogo drąsiai neriu per perėją (karšta laukti) ir net jaučiu stabtelėjusių vairuotojų nepasitenkinimą. Stotyje visada išsišiepiu. Koks malonus man tas garsas: “pum pum pum, traukinys numeris … išvyksta iš … kelio, … perono”.
Ir čia mano dienos kelionės tikslas. Bankomatas. Kelionė į dar vieną mėnesį gyvenimo po stogu.
O tada pašto ženklų. Nes kioskelis čia visada veikia. Jo pavėsyje buriuojasi laukikai. Laukia. Troleibuso gal. Tetos su dideliais maišais, vaikinai su milžiniškom kuprinėm, soliariuminės blondinės su kažkokia apranga, močiutė su nulėpusiom gėlių.
O aš palaižau pašto ženklus. Palinkiu atvirukams gero kelio. Juk stotis. Gero kelio.