214(105) José Saramago "Aklumas"

José Saramago “Aklumas”
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: Kelis metus mano akiratyje besisukiojanti knyga pagaliau pateko į rankas. O kaip gi ne, kai knygynuose jos kaina tik 9 lt. Ir tai puikusis skaitalas. Bavardžiame mieste anka bevardžiai (moteris tamsiais akiniais, nors nusiima juos dar pradžioje, žvairas berniukas, daktaro žmona, vyras su ginklu, pirmasis aklasis ir t.t.). Netekę regos jie panikuoja, ieško pagalbos, bet yra suvaromi į buvusią psichligoninę. Čia tampa… Na  patys skaitykit gi… Visa tai stebi reginti moteris. Kodėl ji regi – nežinia. Niekam neprisipažįsta. Kuo skiriasi matantysis? Jam ne vistiek kur kakoti, kaip viskas atrodo. Jis mato. O kiti savo aklumu pridengia dvasios aklumą. Tai ne nuotykių knyga. Tai psichologinis veikalas. Kiek jie dar risis žemyn? Kuo viskas baigsis? Beje, keista, kad knygoje moterys yra gelbėtojos. Prievartaujamos už maistą, kurį nelabai graužiami sąžinės valgo vyrai. Nes juk tokia “moters prigimtis”. Tikiu, jie taip ir galvotų. Nu ką reiškia praskėsti kojas vardan maisto (visų)? Niekis. Ypač kai nematai kokios šios sugrįžta. Nuostabiai pavaizduotas mūsų aklas pasaulis. Vien žo, knyga patiko, nors prie rašymo manieros reikėjo pratintis.
Oficialiai: Romano veiksmas plėtojamas neįvardytoje vietovėje, mieste, tikriausiai Lisabonoje. Miestą apninka aklumo epidemija – žmonės apanka staiga, liga plinta žaibiškai, neaplenkdama nė vieno, sukeldama šoką bei visuotinę paniką. Visoje šalyje steigiamos prieglaudos tokiems nelaimėliams, bet skaitytojai stebi vieną apytuštę ligoninę, kuri per keletą dienų pripildoma aklųjų. Netrukus šioje mažytėje bendruomenėje susiformuoja struktūra, kurią sudaro budeliai ir aukos. Groteskiškas bejėgių lyg vaikai ir išmestų iš įprasto gyvenimo žmonių vaizdavimas tampa pažeminimo istorija. Paminama visa, kas žmogiška, visos įprastos visuomenės gyvenimo normos ir ribos, tarsi apakęs pasaulis būtų netekęs pamatų, suformuotų religijos, tradicijų ir kultūros.
Aklumas – ne tik fizinė negalia, bet ir įspūdinga žmogiškumo degradavimo metafora. Paprasčiau nieko nematyti, kad nebūtų dėl ko jaudintis? Lengviau gyventi nematant to, ko nesinori matyti? Ar tokiame pasaulyje pavyks išsaugoti žmogiškumo likučius? Kokios yra pažeminimo ribos? Atsakymų į šiuos ir daugelį kitų klausimų ieškoma romane „Aklumas“.

Puslapių skaičius: 272
Knyga nuosava
Perskaityta 2010 10 21

3 thoughts on “214(105) José Saramago "Aklumas"

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *