Rimantas Kmita “Pietinia Kronikas”
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano komentarai: Apie šią knygą jau pasisakė visi, kam buvo įdomu ir ją paskaitė visi, kurie norėjo. Todėl net nekyla noras plėstis. Norisi užsidėti sau į statistiką pliusiuką, kad ją skaičiau, kada skaičiau ir kaip įvertinau.
Na, o trumpai tariant man patiko, taip, kaip patiko “Gertrūdos” komiksai (apie mano kartą), taip, kaip patiko “Prisirpusios senmergės išpažintis” (apie labai gajus vietinius stereotipus). Nes viskas kas rašoma taip savotiškai sentimentalu ir miela.
Nesu iš Šiaulių, niekada realybėje negirdėjau taip kalbant (visa knyga yra parašyta slengu), tačiau įsivažiavau greitai ir lengvai. Na, o turinys… Vietomis krizenau iki negaliu, vietomis tiesiog buvo įdomu, o pasitaikė ir tokių vietų, kur miriau iš nuobodulio. Pati knyga patiks lietuviams, pvz., jei ją būtų įmanoma išversti, tai nemanau, kad sulauktų kažkokio susidomėjimo. Na tipinis vaikis bando atrasti pasaulį, meilę, patiria pripažinimo problemas, pirmą kartą, pirmą kelionę ir pan. Mums tai įdomu, nes mes gyvename šiame pasaulyje, bet pvz., kokio indo tokių potyrių neskaityčiau.
Visumoje labai džiaugiuosi, kad pastaruoju metu atsiranda lietuviškų knygų, net tik tų apie kryželį ir liūdesio naštelę, bet linksmų, popsinių, fantastinių, erotinių, meilės. Pagaliau!
Oficialiai: „Pietinia kronikas“ – romanas, kokio Lietuvoje dar nebuvo. Laiko mašina, be atsikalbinėjimų panardinanti į netolimą istoriją – XX a. pabaigą. Skaitytojas neturi kur trauktis. Atsivertęs knygą, jis jau yra ano meto Šiauliuose, mato jaunus BIX, GIN‘ GAS, treningus ir kambarį su „Rembo“ plakatu ant sienos, važiuoja su tašėmis į Latviją, žaidžia regbį, įsimyli ir nusivilia. Bet tai dar ne viskas. Jis ne tik mato, patiria, bet ir girdi. Nes Šiaulių šneka liejasi laisvai.
Žymos sau: KPS: 368 Kn 2017 05 09
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook
