463(136) Jostein Gaarder "Kortų paslaptis"

Jostein Gaarder “Kortų paslaptis”
Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano nuomonė: Mane visada trikdo įvairūs užrašai ant knygų. Pvz., žurnalas “Ieva” rekomenduoja; Bukerio premijos laimėtojas; “Sofijos pasaulio” autorius. Pastarasis užrašas puikuojasi ant šios knygos. Kodėl mane trikdo? Gi jei autorius labai geras, tai niekas lyg ir nerašo tokių užrašų. Ant mano turimų Murakamio leidimų tikrai nėra panašių žinučių. Taip pat todėl, kad aš Gaarden žinau visai ne kaip “Sofijos pasaulio” autorių, o kaip “Cirko direktoriaus duktės”. Ši net tapo kažkurių mano skaitymo metų geriausia knyga. Skaičiau aš ir Sofiją, bet taip seniai, na taip seniai, kad iš viso nebepamenu. Ir dar žinau kitų jo lietuviškai išleistų knygų pavadinimus. Ne todėl, kad aš viską žinau, o todėl, kad jei man labai patinka knyga, taip patinka, kad net į geriausių penketuką patenka, tai aš kažkaip pasidomiu ar dar ką išleido… Tarpe būna prileista gausybė knygų, bet ant jų vistiek tos vienos garsiausios pavadinimas. Baigiau. Apie užrašus.
Pradedu apie kortas. Keistas mano santykis su kortomis. Nepamenu kada žaidžiau. Nebesiklosto aplinkybės. Tačiau seniau jos buvo mano kasdienybė. Herojus berniukas mėgsta pasiansus, aš irgi mėgau. Tikrus, ne “solitare” kompiuteryje. Nors ir tą mėgdavau. Ir gyvenau su žmogumi, kuris rinko kortas. Visokių turėjom. Apvalių, juodų, šviečiančių tamsoje. Tad kortos gana artima man tema. Knyga buvo įdomi. Nei labai uždeganti, nei labai įtraukianti. Tiesiog įdomi. Apie ką? Apie gyvenimo pasiansą. Džokerio, Čirvų tūzo ir visų mūsų vietą jame :). Ir dar apie limonadą, kuris yra per skanus.
OficialiaiDvylikametis Hansas Tomas ir jo tėtis, filosofas mėgėjas, iškeliauja ieškoti mamos, kuri juos paliko prieš aštuonetą metų ir išvyko „ieškoti savęs“ nežinoma kryptimi. Atsitiktinai sužinoję, kad mama gyvena Atėnuose, tėvas ir sūnus leidžiasi į kelionę. Kelias veda per Šveicariją, kur kalnų kaimelyje gyvenantis kepėjas padovanoja berniukui mažutėlę knygutę – o joje esanti istorija pradeda antrąją kelionę. Ten surašytas pasakojimas apie kortų žaidimą ir paslaptingąjį džokerį pasirodo esąs keistai susijęs su pačiu Hansu Tomu, jo tėvu ir kitais jo gyvenimo veikėjais. Kelionė veda berniuką į paslaptingą salą ir keičia jo gyvenimą… Trečioji Hanso Tomo kelionė – į filosofiją. Tėvas atveria jam filosofijos pasaulį, į kurį sūnus įžengia, nejučia keldamas amžinuosius klausimus: kas esame mes? Iš kur mes atsiradome? Ar yra Dievas? Tai fantazijos kupina knyga su daugybe filosofinių klausimų, nejučia padaranti skaitytoją ir protingesnį, ir geresnį. O perskaitę tikriausiai daugelis supras, kad jie gyvenime yra sutikę bent po vieną džokerį ir kad jiems labai pasisekė… Nes pati įdomiausia yra ketvirtoji kelionė – ta, kuri atitenka skaitytojui. Jis keliauja ne tik per Norvegiją, Šveicariją ar Graikiją, ne tik į negyvenamą salą ar atranda filosofijos paslaptis. Jis keliauja į savo paties vidų, kur galbūt pavyks atrasti atsakymą į amžinąjį klausimą – kas esu aš? 
Puslapių skaičius: 342
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 10 03

One thought on “463(136) Jostein Gaarder "Kortų paslaptis"

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *