460(133) Tess Gerritsen "Nusidėjėlė"

Tess Gerritsen “Nusidėjėlė”
Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano nuomonė: Kaip visada Gerritsen neleidžia nuobodžiauti. Kodėl šios knygos pavadinimas yra “Nusidėjėlė” liko man neaišku. Buvo knygoje tokia. Gal net neviena. Bet tai tik smulkmenos. Taip jau gavosi, kad šios serijos knygas aš skaitau ne iš eilės. Todėl esu perskaičiusi tolesnių ir ankstesnių dalių. Visai įdomu tai, kad nuo Džeinės pereinama prie Moros. Pradžioje Moros nebuvo, po to atsirado, o kiek skaičiau toliau, tai po truputį dingsta Džeinė.
Ir gerai. Nes Džeinė Ricoli man visai nepatinka. Kodėl? Nes nemėgstu silpnų moterų. O ji tokia ir pavaizduota. Itin komplekstuota, itin nepasitikinti savimi ir šeimoje, ir darbe, ir santykiuose su mylimuoju. Nuolatos dvejojanti, nuolatos save graužianti, baudžianti, žeminanti. O tiek potencialo turi! Ir darbas mėgiamas, ir panašu, kad netokia jau negraži, kaip pati manosi.
Detektyvinė linija man patiko. Visada smagu, kai siužetas pasisuka jei ne 180, tai bent 90 laipsnių kampu.
Oficialiai: Ankstyvą žvarbų gruodžio rytą, drengiant tirštai šlapdribai, teismo medicinos ekspertė Mora Ailz vyksta į nusikaltimo vietą moterų vienuolyne. Akivaizdu, kad žmogus, uždaro vienuolyno koplyčioje nužudęs jaunutę vienuolę ir sunkiai sužalojęs pagyvenusią – tikras pamišėlis: kam užkliuvo taikios, nuo pasaulio atsiskyrusios seserys? 
Bylos tyrimui patekus į aklavietę, detektyvų dėmesys nukrypsta į vyresnę vienuolę, kurios gyvybę stengiasi išgelbėti medikai. Jei pavyktų ją išplėšti iš mirties nagų, ji taptų pagrindine dar vieno, kur kas baisesnio, nusikaltimo liudytoja.
Puslapių skaičius: 304
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 09 21