455(129) Oliver Pötzsch "Koriko duktė"

Oliver Pötzsch “Koriko duktė”
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano nuomonė: Knyga priskiriama tai pačiai kategorijai, kurią aš labiausiai mėgstu. Tačiau smarkiai skiriasi nuo visų skandinavų (šaltų, niūrių, labiau psichologonių), ir amerikiečių (šaudo, pjauna, lekia, bėga) detektyvinių trilerių. Rašytojas vokietis sukurpė knygą apie Vokietijos viduramžius. Pötzsch pats yra kilęs iš minimos korikų giminės, tai yra Jakobas su savo šeima iš tiesų egzistavo. Tik kaip pats autorius pabaigoje sako, kaži ir būtų taip noriai gelbėjęs raganavimu apkaltintą pribuvėją.
Siužetas gana paprastas. Tame ir žavumas. Mieste pradedami žudyti našlaičiai. Ant jų kūno randama raganiška žymė. Nieko negalvodami miestiečiai iš karto apkaltina raganavimu pribuvėją, įkiša ją į kalėjimą kankinimams. Tačiau miesto budelis netiki jos kaltumu ir pradeda savarankiškus tyrinėjimus.
Pats knygos žavumas yra aplinka. Nors aš nesu tikra, kad viduramžiais taip ir buvo, bet patikrinti nebegaliu. Visi žmonės kvaili fanatikai. Išgirdo žodį ragana ir jau bėga su akmenimis ir šakėmis deginti pirmos pasitaikiusios moteriškės ar net vaiko. Gydytojai mokantys tik nuleisti kraują taip pat ant laužo siunčia bent kiek daugiau išmanančius gyventojus. Miestiečiai, kurie baisiausiai vengia koriko, keikia jo šeimą, tačiau verstis be šio žmogaus negali, juk jis ne tik nusikaltėlius kankina ir žudo, bet dar ir nelegaliai gydo gyventojus, bei valo miestą nuo viso per langus pilamo šūdo :). Tiesiogine prasme. Įdomi man pasirodė detalė, kad veikėjai nuėjo į kapines išsikasti vaikų lavonų, nes buvo pastebėję, kad šių rankos purvinos. Norėjo purvo kilmę išsiaiškinti. Vaikai palaidoti po kelių naktų būdinių, tad negi tikrai jų net neapiplaudavo? Kokį rasdavo paskerstą, tokį ir kišdavo į karstą? Juoką kėlė vienas sakinys. Vos tik budelis užeidavo į kalėjimą, o tai darė daugybę kartų, iš karto perskaitydavau: į nosį tvoskė rūgšties ir šlapimo dvokas. Ir taip nuolatos. Matyt tam, kad skaitytojas nepamirštų kaip ten viskas baisu ir smirda.
O kodėl knygos pavadinimas “Koriko duktė”? Nesakyčiau, kad duktės ten nebuvo, bet ji tikrai vaidino tik antraeilį ar tik trečiaeilį vaidmenį. Gal tęsiniuose ji labiau pasižymės? O jų lauksiu.
OficialiaiMažas Bavarijos miestelis, 1659-ieji. Iš upės ištraukiamas mirštantis berniukas ant peties žiauriai ištatuiruotu raganų ženklu. Budelis Jakobas Kuizelas iškviečiamas išsiaiškinti, ar apylinkėse įsikūrė raganos. Miestelį vis dar persekioja tamsūs prisiminimai apie kerėtojų teismus ir moteris, sudegintas ant laužo. Kai dingsta daugiau vaikų, o antras našlaitis randamas negyvas su tokia pačia tatuiruote, auganti isterija grasina virsti chaosu. Kol sunerimę miestelėnai neprivertė nukankinti ir nužudyti pribuvėjos, priėmusios jo paties vaikus, korikas Jakobas turi atskleisti tiesą. Padedamas sumanios gražuolės dukters Magdalenos ir Simono, universitete mokslus krimtusio vietos gydytojo sūnaus, Jakobas išsiaiškina, kad Šongau tikrai siautėja blogis, bet kraujo praliejimą galbūt per vėlu sustabdyti…
Puslapių skaičius: 512
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 09 06

3Comments

Add yours

+ Leave a Comment