381(54) Aldous Huxley "Beždžionė ir esmė"

Aldous Huxley “Beždžionė ir esmė”
Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano nuomonė: Sunkiai skaitoma, bet labai teisinga knyga. Apokalipsė čia labai realistiška. Rašyta šaltojo karo metu, o įžvalgos siekia gerokai toliau.
Atominės bombos dėka pasaulis sugriautas. Kaip ir priklauso – išliko žmonių, kurie per dvi tris kartas susikūrė naują sistemą. O šioji griežtai grūmoja mūsų dabartiniam gyvenimui. Siekdami pažaboti besaikį dauginimasį, kuris ir buvo pasaulio pabaigos pradžia, naujieji vadai labai riboja gimstamumą. Poravimosi ritualas atliekamas tik kartą per metus. Po metų visi apsigimę jaunikliai išžudomi. O jų daug, gi po atominio apšvitinimo. Natūrali atranka. Ir visai neblogai jiems sekasi. Moterys šioje visuomenėje yra vadinamos indais. Bent jau tiesiai šviesiai, o tai dabar dar bando vynioti į vatą visi :).
O knygos struktūra sunki. Viskas pateikta tarsi filmo scenarijus. Kita vertus, visokie žodžiai “kamera rodo išdidintą to ir to vaizdą”, padeda atkreipti dėmesį į tai kas rodoma pirštu. Tiesa, atsivertusi pirmąjį puslapį net loštelėjau. Šriftas toks, kad galima skaityti iš kito kambario :).
Oficialiai: „Beždžione ir esmė“ mus perkelia į 2108-uosius. Žmonija jau beveik susinaikino per tautinių valstybių karus, ekonomines krizes ir ekologines katastrofas. Po planetą klajoja sulaukėjusių vakarykščių garbingų piliečių minios, mėginančios iš naujo kurti mažas totalitarines religines bendruomenes. Per stebuklą išsigelbėjusios Naujosios Zelandijos mokslininkų grupelė surengia ekspediciją, siekiančią vėl atrasti Ameriką ir susigaudyti, kas liko iš civilizacijos po to, kai žmonėmis vadinamos plikosios beždžionės ėmė švaistytis tautinio išskirtinumo, progreso ir aukštųjų technologijų kuokomis…
Puslapių skaičius: 216
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 04 12

1 Comment

Add yours
  1. 1
    bjaurybė

    Skaičiau šią knygą rusų klaba, tai surijau per pusdienį – labai lengvai skaitėsi. Bent man vertėjos, kuri vertė šią knygą, visi vertimai sunkiai skaitomi. Nežinau, ką ji blogai daro, bet iriuosi per jos verstas knygas kaip per pelkę kokią… O pati knyga pasirodė visai nieko, bet tikėjausi kažko daugiau.

+ Leave a Comment