333(6) Carlos Ruiz Zafón "Vėjo šešėlis"

Carlos Ruiz Zafón “Vėjo šešėlis”
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: šią knygą skaičiau antrą kartą. Pirmasis buvo seniai, dar kai pirmasis leidimas nukainuotas mėtėsi per visus išpardavimus.
Knygos, meilė ir Barselona. Derinys, kurį norint sumauti reiktų visai jau neturėti talento. O ponas rašytojas kažką tokio turi. Istorija išdėstytai taip, kad iš banalios tampa paslaptinga, patrauklia, traukiančia. Galėčiau pažerti kritikos, sudirbti meilės liniją, bet šį kartą nesinori trolinti, gera gi knyga.
Įdomu buvo skaityti net antrą kartą, nes atsiminiau tik mistinio Karakso istoriją, o kitos smulkmenos pasimiršo. O į knygų kapines būtų smagu patekti. Kažkaip tikiu, kad tokios yra.
Oficialiai: 1945 metai, pokario Barselona. Dešimtmetis Danielis, pabudęs iš baisaus košmaro, suvokia, kad nebegali atsiminti savo velionės mamos veido. Norėdamas paguosti savo vienturtį, jo tėvas bukinistas, prisaikdinęs saugoti paslaptį, nuveda Danielį į slaptą biblioteką, kurioje leidžia išsirinkti vieną knygą… Berniukas pasirenka „Vėjo šešėlį“, kurio autorius – Chulijanas Karaksas, paslaptinga asmenybė. Danielis imasi ieškoti kitų pamėgto rašytojo kūrinių ir atranda, kad visi jie buvo sudeginti paslaptingo nepažįstamojo, kurį, atrodo, apsėdusi manija nušluoti nuo žemės paviršiaus visą Chulijano Karakso literatūrinį palikimą. Berniukas pasiryžta išsiaiškinti tiesą apie rašytoją ir pamažu atskleidžia istoriją, kupiną žmogžudysčių, beprotybės ir paslapčių, kurias geriausia būtų pamiršti…  
Puslapių skaičius: 488
Elektroninė knyga.
Perskaityta 2011 11 12