233(17) Arto Paasilinna "Kaukiantis malūnininkas"

Arto Paasilinna “Kaukiantis malūnininkas”
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: Pradėjau skaityti knygą manydama, kad ji bus juokinga. Nebuvo. Labai ironiška – taip. Juokinga – ne. Bet nieko blogo. Kaip ir šio rašytojo kitoje knygoje “Grupinės savižudybės magija” taip ir šioje, mane sužavėjo sugebėjimas niūrią situaciją paversti spalvinga, o ne juoda. O situacija paprasta, įsikuria kaime naujas gyventojas, malūnininkas. Nagingas, visai nieko žmogus, tik kiek nesveikas. Kaukia naktimis, priepuoliams užėjus – kvailioja. Nusibeldžia pas ką nors pakalbėt ketvirtą ryto, ar panardina parduotuvės svarstykles į šulinį. Su tokiais bepročiais tik gyvenk ir gyvenk, ale kaimiečiams taip neatrodo ir prasideda medžioklė. Vežimas į beprotnamius ir t.t. Visas smagumas tame, kaip pats malūnininkas pergyvena situaciją, kaip parodomi protingieji kaimiečiai, kokie siaurapročiai yra žmonės. Ar visi? Kodėl patys tolerantiškiausi yra tik tam tikrą (ne pačią geriausią) vietą visuomenėje turintys?  Skaityti verta.
Vienu sakiniu: ar kitoks žmogus turi vietos pasaulyje?
Oficialiai: Pagrindinis romano veikėjas Gunaras Hutunenas – „sutrikusios motorikos, bet auksinių rankų“ keistuolis. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jis atvyksta į kaimelį Suomijos šiaurėje, ten nusiperka ir naujam gyvenimui prikelia seniai nebenaudojamą malūną. Žemdirbystės būrelio patarėjos – mylimosios – padedamas užveisia daržovių, mala avižinius miltus, tetervino sparnu apsišluoja namus, tad, regis, gyventų kaip „normalus“ žmogus… Jei ne keistas Gunaro būdas, išskiriantis jį iš tenykščių: vis neištveria neužkaukęs – tai mėgdžiodamas laukinius gyvūnus ir linksmindamas miestelio gyventojus, tai iš vienatvės, tai sėkmę įtvirtindamas, tai negalėdamas neprisidėti prie bažnytinių giesmių…
Puslapių skaičius: 230
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 01 26