Yoko Ogawa „Atminties policija“
Mano komentarai: Skaitydama japonų autorės distopiją negaliu išmesti iš galvos fantazijos, kaip jos idėja skambėtų patekusi po vakariečio plunksna. Žinoma, mes turime žanro klasikų, tad kažkiek įsivaizduoti galima. Japonų rašymo stilius labai savitas, ypač dėl to, kad jų kultūra kitokia, bent jau kas liečia žmonių tarpusavio ryšius. Jie vienas su kitu kalba tarsi iš tolo, su savita pagarba, net jei guli vienoje lovoje, tas atstumas išlieka. Bent jau knygose. Su tokiomis aplinkybėmis ši knyga skambėjo labai melancholiškai net neatsižvelgiant į tai, apie ką rašoma.
O idėja įdomi. Įsivaizduokite bendruomenę, kurioje iš atminties trinami atsiminimai apie įvairius dalykus. Jie atsikelia vieną rytą ir atranda, kad ištrinta kava. Net jei ant stalo garuoja rudas skystis, jis nekelia sentimentų, žmonės nejaučia skonio ir kava jiems yra tiesiog niekas. Po kurio laiko neprismena net žodžio. Jei atvirai, tai man labai sunku tai įsivaizduoti. Kaip keičiasi žmonės, kai iš jų gyvenimo nyksta paukščiai, nuotraukos, profesijos? Kodėl taip lengvai susitaikoma, prisitaikoma?
Knygoje yra ir tie kiti – atminties policijos persekiojami žmonės, kurie nepamiršta nieko. Jiems, kaip ir man, nesuvokiama, kaip galima pamiršti kvapą, kuris tvyro ore ar net tai, kas priklauso tavo kūnui.
Melancholiškas tekstas smogia stipriai ir sukelia tikrai ne melancholiškas emocijas. Nors knygą perskaičiau prieš daugiau nei mėnesį iki šiol pagaunu save galvojančią, kas būtų, jei dingtų vienas ar kitas daiktas, kur yra riba to, kad esame mes ir jau nebesame, kiek svarbūs atsiminimai.
Įvairiapusė knyga, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo pilka, kaip lietuviškas oras, bet viduje slepia spalvingą audrą.
Puslapių skaičius: 352
Knygos kilmė: leidyklos dovana
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram
Knygos žanras: distopija.
+ There are no comments
Add yours