1324 Jurģis Liepnieks, Nils Sakss „Mirtis – tai ne pabaiga“

Jurģis Liepnieks, Nils Sakss „Mirtis – tai ne pabaiga“

Mano komentarai: Prisipažinsiu, ši knyga sukėlė aprašymų bloką. Nelabai patiko, o aš nenoriu rašyt blogų atsiliepimų, nes po to žmonės jų klauso ir nebando susidaryti savo nuomonės bei po to pasiginčyti ir sutikti. Ta rolė, kad sukramtai ir niekas tuo nesuabejoja – trikdo.

Grįžkime prie knygos. Faktas, kad turime išverstą latvišką detektyvą, ant kurio viršelio teigiama, jog jis prilygsta Jo Nesbo (vartau akis, nes jam niekas neprilygsta, nebent Kepler) tikrai intrigavo. Man ypač įdomu buvo ar tokių artimų kaimynų knygoje jausis kažkas panašaus į mūsų autoriams koją kišantį lietuviškumą (primenu: padūsavimai žiūrint pro troleibuso langą, melancholiškas lietaus lašas ir t.t.). Ir ne, nesijaučia, nes labiau dvelkia rusiškumu. Esu skaičiusi ne vieną rusų knygą, tame tarpe ir Marininos detektyvus, tai vat ir priminė. Gal todėl, kad pagrindinis personažas yra latvių rusas, širdyje jaučiantis nostalgiją Sovietų Sąjungai ir nesuprantantis, kas čia gero visoje toje nepriklausomybėje ir ES.

Ir to tyrėjo mentalitetas atitinkamas. Šalia nusikaltimo tyrimo gausu sekso, minčių apie seksą, seksualinės prievartos ir savęs aukštinimo. Nors nemalonu, bet labai gerai atskleidė tokio žmogaus charakterį. Visgi į jį viskas buvo taip suvesta, kad kriminalinė linija tarsi nublanko ir jai buvo skirta mažokai dėmesio.

Ir visa tai, ką dabar aprašiau buvo geroji knygos dalis. Blogoji – lygiagreti siužeto linija, nukelianti į Angliją. Ši istorija turėjo viską, ko aš nemėgstu realistinėse knygose. Deja, nenorėdama atskleisti turinio, negaliu parašyti, kas erzino.

Visgi, aš skaityčiau kitas autorių knygas, nes TĄ nepatinkantį elementą vienoje knygoje turėjo ir Kepler, ir Carrisi, ir kiti. Gal tik ne taip stipriai buvo akcentuota.

Puslapių skaičius: 464
Knygos kilmė: leidyklos dovana
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram
Knygos žanras:  detektyvas, trileris.