1273(69) Sofi Oksanen „Šunų aikštelė“

Sofi Oksanen „Šunų aikštelė“

Mano komentarai: Oksanen yra autorė, kuri savo idėjoms perteikti pasitelkia savotiškas priemones. Aš visada nežinau, ką iš tiesų gausiu, nors skaičiau visas lietuviškai išverstas knygas. Ne visai įprastas šokinėjimas laiku, maginio realizmo prieskonis (knygoje „Norma“), detektyvinė linija… Ji išgarsėjo romanais, kurie nagrinėja postsovietinių šalių istorines traumas. Šį kartą dėmesio centre Ukraina. Ukraina griuvus Sovietų Sąjungai. Ukraina dabar. Ir Ukraina kažkur šių laikotarpių viduryje. Taip ir šokinėjama per įvairius metus tai šen, tai ten.

Pagrindinė veikėja – Olenka. Augusi šeimoje, kurios tėvas „suko įvairias makles“ ji matė ir šilto, ir šalto. Kažkuriuo momentu išvažiavo dirbti modeliu, bet dėl patirties stokos jai nesisekė. Iš tiesų buvo visai įdomios įžvalgos apie tai, kad štai mergaitė postsovietikė visiškai nejaučia Chanel ir virtuvės valiklių reklamų vertės ir sutikusi būti antrųjų modeliu visam laikui sau užkerta kelia link pirmųjų. Ai, bet čia tik detalės. Apie modelių darbą kalbama nedaug, tačiau kiek daugiau dėmesio skiriama kitam populiariam versliukui – kiaušidžių donorystei.

Iš to susideda didžioji dalis istorijos. Apie tai, kaip įsitraukiama ir kokios pasekmės laukia tokių merginų, apie donorystės organizavimą, apie duomenų apsaugą ir tai, kokia tokiose ukrainose, rusijose, lietuvose ta apsauga trapi. Apie tai, kas nutinka, kai donorės užsimano susipažinti su „savo“ vaikais ir dar daug niuansų šioje knygoje žadėjo potencialią bombą .

Tačiau autorė savo rankose laikiusi tikrai gerą temą, jos kažkuriuo metu nesuvaldė, paleido ir nukrypo į nekokio trilerio lankas. Žinoma, apie mafiją ir kitas peripetijas skaityti įdomu, tik tas patosinis skyrių užbaigimas „tačiau tu to nežinojai“, kai neatskleidžiama, kas yra tas „tu“, kvietė pavartyti akis. Na rimtai, atrodytų pasakotų nuosekliai ir uch kokia istorija būtų! Tačiau tie dirbtiniai nutylėjimai nepridėjo intrigos, nepridėjo ir įtampos, nei praturtino pasakojimą, nei dar kažką davė.

Ką aš radau gero: pati istorija įtraukia. Rašo Oksanen sklandžiai. Nevengia skaudžių temų, žino, kur slypi svarbiausi jų kabliukai. Pasidomėta istorija ir aplinka.

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, bet nebuvo ir labai blogai, nepatinkančių knygų aš nebaigiu, 2 – tikrai gera, nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, osom, wow, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiaičia.

Puslapių skaičius: 400
Knygos kilmė: knygą padovanojo Lietuvos Rašytojų Sąjungos Lieidykla
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram
Knygos žanras:  romanas

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *