Guzel Yakhina „Zuleicha atmerkia akis“
Mano komentarai: Knygos įžangoje rašo, kad čia yra tikra literatūra. Vajė, galvoju, tai jau bus… Gi tikros literatūros autoriai dažnai spyriojasi ir nenori, ar nemoka, ar per išdidūs paprastus dalykus pasakyti paprastai. Bet šios knygos pirmasis sakinys yra „Zuleicha atmerkia akis“ ir pasidaro aišku – bus gražu, bus gerai, nebus, kad tik kuo mandriau ir arčiau tos tikrosios.
Baigusi knygą, be jokios abejonės, paspaudžiau penkias žvaigždutes GR, mažiau neįmanoma. Tai tremties į Sibirą istorija, tik truputį kitokia. Beje, neseniai mačiau, kad mergina vartė akis dėl „Tarp pilkų debesų“ populiarumo. Populiari, skaito masės žmonių? Tai lygybės ženklas šlamštui? Tik aš turiu kitą nuomonę. Knyga, skirta paaugliams, turi pasiekti paauglius, todėl negali būti per sudėtinga. Tikslas buvo pasauliui, ne lietuviams, parodyti represijų žiaurumą ir apskritai papasakoti apie tremtį. Pavyko. Tačiau štai rankose kita knyga, visai kitai auditorijai, visai kitą žinutę neša ir taip pat puiki! Ką noriu pasakyti? Ir populiari knyga, ir „tikra literatūra“ yra vertingos, jei pasiekia tikslinę grupę ir žinutę nuneša sėkmingai.
„Ziuleicha atmerkia akis“ pasakoja apie totorių trėmimą. Ir prisiskaičiusi knygų apie lietuvių inteligentų vežimą į amžino Sibiro šalį aš nustebau dėl kiek ramesnės romano veikėjų reakcijos.
Atrodė, kad pagrindinė veikėja gana lengvai susitaikė su lemtimi. Ir kodėl gi ne? Nebuvo ji poniutė iš salonų, buvo tik totorių buožės žmona. Musulmonė. Todėl namuose atstojo tarnaitę, buvo ujama, mušama, skriaudžiama, tenkino vyro įgeidžius ir miegojo ant skrynios „moterų pusėje“, neteko vaikų, dėl ko jos anyta dar labiau nekentė. O ką Ziuleicha? Tik galvodavo, kad oi kokį gerą vyrą gavo – mažai muša.
Atrodė, kad visa ta tremtis gerokai pagerino moters gyvenimą. Gal ne buitį, bet sunkumai kilę dėl išlikimo nebuvo didesni, nei sunkumai santuokoje, tik niekas nežlugdė asmenybės, netrypė, neaiškino, kokia ji bloga. Badauti su gana draugiškais likimo draugais ar būti sudaužyta po sunkios dienos darbų? Ne man nuspręsti, kuri svarstyklių pusė nusvertų. Beje, panašių minčių sukėlė ir gydytojo likimas. Net ir komendanto. Neliko tikėjimo ribojimų, visuomenės ir aplinkos taisyklių ir žmonės atsiskleidė.
Visgi, pats faktas, kad tūkstančiai žmonių buvo išplėšti iš namų, mėnesių mėnesius vežami į pasaulio kraštą, kurio didelė dalis ir nepasiekdavo, o ten gyveno atšiauriomis sąlygomis – kraupus. O štai autorės talentas papasakoti istoriją tikrai unikalus. Beje, net jei visi pavadinimai ir vardai būtų pakeisti, vistiek jaustųsi, kad originalas buvo rusiškas. Turi kažką tokio ta kalba, net vertime, kuris labai geras, jaučiasi, kad anglakalbis, ar kad ir lietuvis, taip neparašytų.
Taip, „Ziuleicha atmerkia akis“ viena tų gerųjų. Įtraukia, lengvai skaitosi, labai įtaigi, stipri ir, nepaisant temos, šviesi.
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, bet nebuvo ir labai blogai, nepatinkančių knygų aš nebaigiu, 2 – tikrai gera, nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, osom, wow, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Oficialiai: Totorių kilmės rusų rašytojos Guzel Jachinos (g. 1977) debiutinis romanas „Zuleicha atmerkia akis“ – įspūdinga moters gyvenimo epopėja. Kūrinys apdovanotas metų „Didžiosios knygos“ ir „Jasnaja Polianos“ premijomis. Veiksmas prasideda 1930 m. žiemą nuošaliame Totorijos kaime. Zuleicha kartu su kitais savo kaimo žmonėmis išvežama į Sibirą. Pasiekus Angaros krantus, prasideda jos antrasis gyvenimas… Romaną įkvėpė Guzel močiutės prisiminimai apie išgyventą Sibiro tremtį. Jame pasakojama apie moterį, pakliuvusią į stalininio teroro mėsmalę – ir atsilaikiusią, iš užguitos ir niekinamos tapusią žmogumi. Ir apie vyrą, „gerą žmogų“, kuris per penkias jam duotas minutes įstengia pakeisti savo ir kitų likimą.
PSL: 448
Knygos kilmė: knygą pirkau knygų mugėje.
Perskaityta: 2020 08 26
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram
Gal parduodate?