1162(83) Jennifer Clement „Maldos pagrobtosioms“

Jennifer Clement „Maldos pagrobtosioms“

Mano komentarai: Su šia knyga taip keistai viskas. Iš pradžių aš išgirdau labai gerą atsiliepimą. Iš lūpų į lūpas. Po to knygą ėmė skaityti blogeriai ir kiti apžvalgininkai bei pasipylė pusėtini atsiliepimai. Beveik niekas nesakė, kad tikrai gera, tik, atrodė, bandė atrasti kažką gero, nes gi tema tai skaudi, labai nepeiksi, nepatogu gi. Tačiau aš kažkaip tikėjau ta pirmine rekomendacija, tikėjau anotacija, viršeliu ir istorija. Ir man patiko.

Aš mėgstu paprastą, buitinį, grubų stilių. Be jokių fiti miti, saulelė nuskaidrino sielą taip, kad net norėjosi gerti aušrą ir ten taip toliau. O šita knyga paprastai nepaprasta.

Istorija pasakojama Ledidi akimis. Ledidi – dar tik paauglė, bet gyvenime patyrusi tiek, kad mes, tie žmonės, kurie darome dramas, kai kažkas nustoja sekti instagrame, niekada nepatirsime. Ir viskas dėl vietos, kurioje ji gimė ir augo. Meksikos kalnai – narkotikų baronų irštva. Čia neįsivaizduojamos normalios šeimos, nes vyrai pasprunka, kai tik gali, o moterys… Na, jos bando išgyventi savais būdais. Visos mergaitės grobiamos sekso vergijai, todėl žmonės jau išmokę savisaugos triukų. Tokia kasdienybė.

Man šioje knygoje labiausiai patiko ne aplinkybės. Nestebino, juk tas smurtas ir skurdas nėra kažkokia naujiena, deja. Man labiausiai patiko pasakojimo stilius ir detalės. Mergaičių draugystė, dukros ir mamos santykiai, skruzdėlės, paukščiai išdavikai, plastikinės šlepetės… Ir visa kita.

Trumpas žvilgsnis per langą į pasaulį, kurio nė už ką nenorėčiau pasimatuoti.

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, bet nebuvo ir labai blogai, nepatinkančių knygų aš nebaigiu, 2 – tikrai gera, nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, osom, wow, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiai: Ledidi gimė pasaulyje, kur būti mergaite, o ypač gražia mergaite, yra pavojinga. Gerero kalnuose, Meksikoje, moterys privalo išmokti apsiginti ir apginti savo dukteris, nes jų vyrai išvykę ieškoti geresnio gyvenimo svetur. Jos – narkotikų karo įkaitės. Ne ant aguonų laukų, o ant jų namų iš sraigtasparnių pilami nuodai; pradinė mokykla veikia tik tuomet, kai iš didmiesčio per prievartą semestrui atsiunčiamas koks nors mokytojas. Valdžia čia priklauso narkotikų baronams, todėl moterys dukras nuo mažens rengia kaip berniukus, o kai bręstančioms nebeišeina nuslėpti lyties, visaip bjauroja – kerpa plaukus, juodina dantis – daro viską, kad jos atrodytų nepatrauklios. Vos visureigiai tamsintais langais įrieda į kiemą, mergaitės turi suspėti pasislėpti tam iškastose duobėse, nes kitaip bus išvežtos vergauti.
Kol Ledidi motina skandindama liūdesį alkoholyje bergždžiai laukia sugrįžtančio vyro, mergaitė su draugėmis svajoja apie galimybę ištrūkti iš suniokoto gimtojo kaimo. Gavusi pasiūlymą padirbėti turtingos šeimos aukle Akapulke, ji kaipmat pasinaudoja proga ir kurį laiką atrodo, kad jos svajonės pildosi. Tačiau laimė pasirodo esanti tik iliuzija – mergaitė susiduria su rimtais išbandymais ir patirtis augant Gerero kalnuose jai labai pravers. Ledidi gyvenimo istorija leidžia autorei papasakoti daugelio Meksikos moterų likimus.

PSL:  256
Knygos kilmė: knygą padovanojo leidykla.
Perskaityta: 2020 07 07
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *