1154(75) Alice Feeney „Jo ir jos“

Alice Feeney „Jo ir jos“

Mano komentarai: Labai laukiau šio trilerio. Aprašymas toks intriguojantis, o autorė jau anksčiau neblogai pasirodžiusi, kad čiupau iš karto, kai pateko į rankas. Užbėgu už akių, kad nesuklaidintų tolesni mano komentarai ir sakau, kad patiko!

Pradėjusi skaityti truputį išsigandau, kad istorija nekabina. Ana laikinai dirba laidų vedėja, bet po to, kai iš motinystės atostogų grįžta jos pirmtakė, iš savo svajonių darbo yra “pažeminama” į korespondentes. Iš karto nuobodulį sukėlė besaikis moters gėrimas ir logikos stoka. Nežinau, kokios JK taisyklės, bet kažin ar tikrai alkotesteris dar rodo, kad gali vairuoti, jei ką tik ištuštinai porą miniatiūrinių buteliukų degtinės. O Ana juos maukė greičiau nei aš dabar rašau. Tačiau kuo toliau, tuo labiau mano baimės, kad susidūriau su dar viena višta (čia sufleris apie aptartą “Kvietimą” ar “Pažadą”) sklaidėsi. Visai smagi moterytė ji buvo, tik gyvenimas per daug skriaudė.

Tai va, Ana siunčiama į savo vaikystės miestelį rengti reportažo apie nužudytą moterį. Koks sutapimas, bet nužudymą tiria jos buvęs vyras. Abu jie auką pažinojo, abu jie galėjo nužudyti, abu turėjo priežasčių, prieš abu gali atsirasti įrodymų. Ir jei pažįstat autorę, tai žinote, kad ji būtinai suks smegenis, įterps žudiko minčių, tinkamų beveik kiekvienam personažui ir nuolat mėtys įtarimus į skirtingas puses :).

Beje, kaip dabar tapo madinga, ši istorija taip pat nukelia į mokyklos laikus, kuomet vyksta šlykštūs reikaliukai turintys pasekmių paskesniam veikėjų gyvenimui. Tik tiek, kad čia ne tas atvejis kuomet verkšlenama “oi ką padariau, oi kas bus”. Jei reiktų reitinguoti skaitytas Alice Feeney knygas, aš šią dėčiau į vidurį po “Kartais aš meluoju”. Iki ano „Jo ir Jos“ tikrai netempia. Tačiau aš didelių lūkesčių nekėliau, pastaruoju metu dauguma trilerių atrodė vidutiniai. Tad ir nenuvylė. Kaip minėjau, pradžia atrodė nuobodoka. Po to viskas neblogai įsivažiavo, na o atomazga privertė net šiek tiek nusijuokti.

Imkit, vasarai pats tas.

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, bet nebuvo ir labai blogai, nepatinkančių knygų aš nebaigiu, 2 – tikrai gera, nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, osom, wow, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiai: Ana Endrius galiausiai turi viską, ko norėjo. Beveik. Ji sunkiai dirbo, kad taptų pagrindine BBC pietų meto žinių laidos vedėja, karjera jai buvo svarbiau už draugus, šeimą ir dabar jau buvusį vyrą. Taigi, kai kažkas pasikėsina užimti jos vietą, Ana pasirengusi padaryti bet ką, kad tik išlaikytų savo svajonių darbą. Paprašyta apžvelgti žmogžudystę Blakdaune – mieguistame provincijos miestelyje, kuriame užaugo, – Ana netrykšta noru ten vykti. Tačiau paaiškėjus, kad auka yra viena iš vaikystės draugių, ji nebegali iš Blakdauno išvažiuoti. Netrukus pasidaro akivaizdu, kad Ana ne tik rengia reportažus apie nusikaltimą, ji sukasi pačiame jo centre. Vyriausiasis detektyvas inspektorius Džekas Harperis išsikėlė iš Londono ne be priežasties, nors nieku gyvu nesitikėjo, jog kada nors teks dirbti tokioje vietoje kaip Blakdaunas. Kai aptinkamas moters kūnas, Džekas nusprendžia niekam nesakyti, kad pažinojo auką, bet netrukus tampa įtariamuoju savo paties tiriamoje byloje. Vienas iš jų žino daugiau, nei pasako. Kažkuris nesako tiesos. Tai iš Anos, tai iš Džeko perspektyvos parašytas psichologinis trileris – užburianti tamsi mįslė, skatinanti skaitytoją spėlioti iki pat pabaigos.

PSL: 336
Knygos kilmė: padovanojo leidykla
Perskaityta: 2020 06 11
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.