1105(26) Haruki Murakami “Komandoro nužudymas I”

Haruki Murakami “Komandoro nužudymas I”

Mano komentarai: nenoriu aptarinėti šios knygos, nes esu visiškai šališka. H. Murakami yra mano mėgstamiausias autorius (o mylimiausia knyga ever – “Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas”). Aš jam galiu atleisti bet kokį trūkumą, bet kokią logikos spragą, pasikartojimą – viską! Bet būsiu sąžininga. Ne visos knygos man vienodai patiko (kalbant apie romanus, tai dažniausiai pasiteisina keista taisyklė – storieji buvo puikūs, plonesni – tarkim, taip nežavėjo). Nesu ir didelė apsakymų gerbėja. Nes iš esmės, nelabai mėgstu trumpas istorijas. Žinau žinau, ne kiekybėje esmė, bet su Murakamiu man taip, kad kuo daugiau, tuo geriau. Taigi, galiu tepasakyti, kad knyga buvo nuostabi. Ir paburbėti, kad baigėsi įdomiausioje vietoje. Deja. Po truputį bandysiu kastis angliškai, vėliau būtinai kartosiu lietuviškai.

Romanas daugiasluoksnis. Bet kada pas Murakami buvo kitaip? Prasmių milijonas. Pažįstamo autoriaus irgi daug. Taip! Čia ir vėl tas rašytojas, kurį aš mėgau savo minėtame pasaulio gale, “Avies medžioklėje”, Kafkoje, “Prisukamo paukščio kronikoje”, “1Q84” ir kurio pasigedau tokiose knygose kaip “Pernakt” ar “Mylimoji Sputnik”. Mane žavi tai, kad Murakami pasauliuose “nerealūs” dalykai taip lengvai persipina su mums pažįstama realybe, kad atrodo taip viskas ir turi būti. O juk tiesa, juk tiek dalykų mes nežinom. Nurašome mistikai, vaiduokliams, ateiviams. O tai tiesiog paraleliniai gyvenimai – kažkas kito. Ir savo pačios patyrimus tada galiu sustatyti į vietas.

Jaučiasi ir rašytojo brandumas. Matosi, kad knyga paaugusi nuo tų išvardintų: dar gilesni sluoksniai, dar daugiau filosofinių temų. Ir kaip jis įdomiai moka aprašyti emocijas! Kžkada kalbėjom su vyru ir jis sako, kad va, visi pas Murakami ramūs. Paliko žmona? Nu paliko, ir ką… O aš sakau, kad ar tikrai “ir ką?” Juk žmogus blaškosi, neranda vietos, prisimena, galvoja, nuolat mini savo buvusią santuoką. Jam tikrai nėra “ir ką?”, jis labai išgyvena. Tik va skaitant knygą reikia tai pamatyti, gal su kažkuo padiskutuoti, nes kitaip ta ramuma oi kaip užliūliuoja, puikiai suvyniotos emocijos! Nepameskit detalių! O knyga puiki! (Persistengiau su šauktukais?) Vien ko vertas personažas Idėja :). Ir jos klausimai, kurių formulavimas vertė mane prunkščioti :).

Tokią knygą perskaityti man visada liūdna. Geri dalykai per greitai baigiasi. Ir dažniausiai aš nenoriu apie ją kalbėti, tik viską pasilikti sau.

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiai: Ketvirtą dešimtį įpusėjusį portretų tapytoją palieka žmona. Ilgai blaškęsis po Japoniją, jis galiausiai atsiduria žymaus dailininko Tomohiko Amados kalnų name. Namo palėpėje atradęs iki šiol niekieno nematytą kūrėjo paveikslą, portretistas įsisuka į netikėtai sukritusių aplinkybių sūkurį. Kad iš jo ištrūktų, jis leidžiasi į kelionę, kurioje susidurs su Beveidžiu Vyru, paslaptingai skimbsinčiu varpeliu, anapus slėnio ištaigingoje viloje gyvenančia persona, Mocarto operos veikėju, ūmai pasirodžiusiu jo svetainėje, kažkuo paslaptinga trylikamete, nacių vadovybės narių žmogžudystėmis per Antrąjį pasaulinį karą Vienoje ir mįslingu požeminiu pasauliu, kuriame sklando dvigubos metaforos. Haruki Murakami šiame romane skaitytoją panardina į hipnotizuojantį ir sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.

PSL: 496; knygą dovanojo leidykla. Perskaityta: 2020 01 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.

Dar viena vieta, kur rašau apie knygas: www.venividi.lt/straipsniai/category/knygos/

#reklama nes dovana.

2 thoughts on “1105(26) Haruki Murakami “Komandoro nužudymas I”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *