1068(94)-1069(95) Kimberly Brubaker Bradley “Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą” ir “Karas, kurį galiausiai laimėjau”

Kimberly Brubaker Bradley “Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą” ir “Karas, kurį galiausiai laimėjau”

Mano komentarai: panašu, kad atsiliepimai patys nepasirašys, kad ir kaip tingisi (o kai šalta, man viskas tingisi), reikia pasižymėti įspūdžius.

Šiomis knygomis susidomėjau po kitų blogerių atsiliepimų. Jau taip gražiai visi kalbėjo, jau taip gražiai. Verkė, sakė. Galvoju, kad ir man gal reiktų. Tik tuo metu dar nežinojau, dėl ko verksiu. Atsiliepimuose rašė, kad mama vaikus skriaudžia, bet čia jau kažkaip nesusigraudinsiu. Sakė, kad mergaitė žolės nematė, nes dešimt metų augo uždaryta kambariuke, čia irgi nesusigraudinsiu. Aš pvz., jūrą pirmą kartą pamačiau jau būdama beveik suaugusi. Tad nusiteikiau, kad bus tiesiog graži istorija. Ir blioviau ištisai. Nors, teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad mane pravirkdyti itin lengva. Pvz., pagirkit, ir žliumbsiu skaitydama 😀

Taigi, istorija tokia, kad karo metu visi miesto vaikai buvo evakuoti iš Londono į kaimus. Tarp jų, po tam tikrų nuotykių ir liūdnos knygos įžangos, pateko ir neįgali dešimtmetė Ada su broliuku. Po to, kai laikini globėjai išsivedžiojo vaikus po namus, porelė liko “neįglobinti”, evakuacijos organizatorė juos įtaisė vienišos moters namuose. Tuometiniais standartais Siuzana buvo senmergė, dabartiniais – našlė, netekusi gyvenimo partnerės. Gedinti moteris ne itin noriai imasi globoti vaikus. Tokia yra visos istorijos pradžia.

O toliau seka daug tiek smagių, tiek graudžių įvykių. Apie tai kaip Ada pirmą kartą pamato medį, arklį, išeina į lauką, susiranda draugų. Pasakojimas šviesus, juk jis skirtas vaikams ir dar net gal mažesniems (aš visada manau, kad orientuotis reikia į veikėjų amžių). Tačiau verkiau daug kur. Mane labai jaudina tos situacijos, kai žmogus nesugeba priimti meilės, nes tiesiog netiki, kad jį kažkas gali mylėti. Į gerumą žiūri įtariai. Visada pasirengęs blogiausiam (kas, kad mane myli šiandien, jei ryt turbūt paliks/atiduos/pamirš, prie gerumo priprasti draudžiama). Nors niekada nepatyriau tokių dalykų, kokius teko išgyventi šiems vaikams, visa tai primena mane pačią. Na, ta reakcija į gerumą, palaikymą, meilę. Gal dėl patyčių vaikystėje dėl išvaizdos, tai, kad mažai kas manimi domėjosi, o suaugus irgi teko priminti, kad grožis slypi viduje, ir aš užaugau tokia vat spygliuota, kokia buvo Ada, dar gi nagais ir dantimis ginanti, tai kas brangu.

Jei šias knygas būčiau skaičiusi vaikystėje, tai tikrai statyčiau prie pačių pačiausių gyvenimo istorijų.

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiai: Gali galvoti, kas tik patinka, bet tai nereiškia, kad tuo tiki. Ada kartu su mažuoju broliuku Džeimiu gyvena globėjos Suzanos namuose, tačiau Adai vis dar sunku patikėti, kad pagaliau viskas bus gerai.
Ir tikrai nelengva tikėti gražia ateitimi, kai tebevyksta Antrasis pasaulinis karas. Net jei nuošaliame Anglijos kaimelyje karas ir turėtų būti toli, jis vis tiek arčiau, negu norėtum.
Tačiau Ada yra tikra kovotoja. Ji išmoko vaikščioti bei jodinėti net ir su nesveika koja, jos nepalaužė nei skurdas, nei nemylinti mama. Ada sugebės pasipriešinti bet kokiai neteisybei. Gali galvoti, kas tik patinka, ir vieną dieną gal tuo patikėsi.

PSL: 264+328; knygas dovanojo leidykla; Perskaityta: 2019 09 17

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.

Dar viena vieta, kur rašau apie knygas: www.venividi.lt/straipsniai/category/knygos/