1038(64) Elizabeth H. Winthrop “Paskutinė malonė”

Elizabeth H. Winthrop “Paskutinė malonė”

Mano komentarai: Pradėsiu nuo pagyrimo viršeliui. Jeigu tokie, kurie “puošia” visas arbatos plantatorių ir perlų ieškotojų žmonas mane atstumia skaityti įdomias istorijas, tai pro tokį sunku praeiti ir užsinoriu dar nežinodama, kas viduje. Neišblėso noras ir paskaičius anotaciją.

Romanas neturi kažkokio labai aiškaus siužeto, na turiu omenyje, įvykių nedaug. Jaunas vaikinukas nuteistas myriop, per daug neaiškinamos aplinkybės. Tiesiog jis buvo juodaodis ir sučiuptas su kukluksklano nario dukra. Todėl apkaltintas išprievartavimu ir nuteistas mirties bausme, o mergina nusižudė. Ši istorija tik paminėta. O visa kita pasakoja apie mirties dieną. Vieni veikėjai veža į miestelį elektros kėdę. Prokuroro žmona ruošia paskutinę vakarienę. Kuklusklaniečiai vyksta pažiūrėti egzekucijos. Kunigas eina duoti paskutinio patepimo. Nuteistojo tėvas išleido visas santaupas ir su stimpančia asilėne veža antkapį sūnui, beje, jo skyriai mane lietė labiausiai ir buvo liūdniausia. Veikėjų daug, todėl kažkiek buvo sunku įsijausti į pasakojimą, kuris kupinas ir neapykantos, ir švelnumo, ir aklo pykčio, ir susitaikymo. Talpino daug.

Istorija paremta tikrais faktais, todėl jau ne kartą girdėta, galų gale turim gi ir “Nežudyk strazdo giesmininko”, ir šiaip pastaruoju metu pažiro knygos apie juodaodžių problemas bei skaudžią istoriją, tai labai nešokiravo. Tačiau liūdino, nes net ir dabar pasaulis pilnas agresijos, užtenka paskaityti keletą komentarų po vaivorykštiniais straipsniais. Tuo pačiu ir džiugino, mat istorijoje buvo vietos jautrumui. Kažkaip norisi tikėti pasauliu ir viskas :).

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiai: 1943-ieji, Luizianos valstija. Aštuoniolikmetis Vilis Džonsas pro vienutės langą žvelgia į tyliai besileidžiančią saulę. Tai paskutinis jo saulėlydis. Vidurnaktį Viliui bus įvykdyta mirties bausmė už nusikaltimą, kurio nepadarė. Juodaodis vaikinas kaltinamas išprievartavęs baltąją, kuri vėliau nusižudė. Nors yra netikinčių Vilio kalte, dauguma miesto gyventojų mano, kad meilė tarp skirtingų rasių jaunuolių neįmanoma, ir trokšta keršto. Vilis stojiškai priima savo likimą neklausdamas kodėl, tik visu kūnu bando pajusti po truputį blėstantį pasaulį. Su kiekvienu širdies dūžiu artėjant lemiamai akimirkai, vieni miestelėnai nekantriai laukia šiurpaus reginio, o kiti vis labiau abejoja tyrų akių jaunuolio kaltumu ir vis aiškiau suvokia, kad galimybė ką nors pakeisti prilygtų stebuklui. Kaleidoskopiškame, tikrais faktais paremtame romane be galo jautriai atskleidžiami su šia istorija susijusių žmonių gyvenimai ir sopuliai. Autorė atvirai, subtiliai ir poetiškai apžvelgia meilės, rasizmo, mirties bausmės, netekties temas, kelia klausimus, kas yra teisingumas, žmogiškumas, atleidimas. Taip sukuriamas pulsuojantis daugiasluoksnis pasakojimas, aprėpiantis žmogaus, bendruomenės, istorinio laikotarpio esmę ir didžiuosius skaudulius.

PSL: 264; Knyga dovanota leidyklos; Perskaityta: 2019 06 25

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.

Dar viena vieta, kur rašau apie knygas: www.venividi.lt/straipsniai/category/knygos/