Pavadinimas čia tik šiaip, nes apie Litus neturiu ką pasakyti. Tiesiog pirmą naujų metų dieną tas 15 dienų dvivaliutis laikotarpis atrodė ilgas, o jau va, praėjo pusė mėnesio. Taip ir tas laukiamas pavasaris netruks atlapatuoti.
O aš tiesiog norėjau parašyti įrašą. Turbūt apie tai kaip gyvenasi šiais naujaisiais metais.
Kalėdų proga gavau Ponių nedarbo knygą.
Čia sugalvojau kiekvieną dieną įrašyti po tos dienos džiugesį. Kas darė mane laimingą, ar pralinksmino, ar šiaip sukėlė šypseną, gerą emociją, atgarsį viduje. Ir štai, jau 15 dienų rašau. Tik sausio 13 dieną buvo laaaabai sunku rasti ką gero ten įrašyti. Bloga diena buvo, bet visgi kažką gero radau – skani sriuba pavyko!
Sausio 13-tosios blogis buvo susijęs su plaukais. Įdomu, kad sausio 1-osios gėris gi sako: “Gana keista, bet pirmą metų dieną mane džiugina plaukai”. Bėda ta, kad po 13 dienų aš nusprendžiau nueiti ir pasitvarkyti plaukus kirpykloje. Pirmą kartą grįžusi aš žliumbiau. Nors kai kurie žmonės sakė, kad visai nieko, kad visai gerai, bet tegu sako, kas iš to, jei aš pažiūrėjusi į veidrodį vėl noriu verkti. Priminsiu, kad aš esu susitaikiusi su savo plaukų atskiru gyvenimu. Nebeimu į galvą visų bad hair days, weeks, months. Esu kankinus, perdžiovinus, baisiom spalvomis dažiusi ir kitaip susigadinusi plaukus ir tada neverkiau. Todėl tos mano ašaros reiškė, kad tai mano akimis blogiau už visus tuos neplaukadienius ir svarbiausia, kad nieko negaliu padaryti. Džiaugiuosi, kad galiausiai ir mylimasis nustojo sakyti, kad gerai viskas ir pripažino, kad nelabai. Man geriau susitaikyt su tiesa ir toliau šypsotis nei guostis tuo kas netikra. Klausit, kodėl aš leidau kirpėjai taip nugrybauti? Nežinau! Nes jau ne pirmą kartą pas ją kirpausi ir paskutinis kartas buvo vienas geresnių kirpimų, ir dėl to, kad mes buvom aptarę visas mano plaukų bėdas… Ką gi. Kaip sakoma, kad iki vestuvių užgis, aš iki vestuvių tikiuosi atsiauginti 5-6 cm. 😀
Ponių nedarbo knyga sako, kad sausio 3 mudu su G šventėme 6 metų draugystės jubiliejų, praktiškai taip pat kaip ir prieš 6 metus, užkąsdami kibinais Trakuose. O vėliau kaip kokie bepročiai kepėme dešreles ant laukui skirto griliaus. Namuose. Cha!
O sausio 9 mane pradžiugino batai iš batų kalno.
Nu ir stovim mes paskui su G. maximos eilėje, o aš sau apžiūrinėju tuos batus. Ir jis sako: gražūs gi labai! O aš tada sakau, kad bliamba aš vis vyriškus batus nusiperku. Bet pasak G. jam patinka ir nėra ko čia zyst :). Tai aš galvoju, kad ir man patinka. Dar galvoju, gi būna parduotuvėje kilnojam daiktus, žiūrim kiek kainuoja ir pan, ir kaži ar aš kada bent į rankas buvau paėmus kažką tokio:
Taip ir gyvenu su savo baisia šukuosena, gražiais batais, išprotėjusiu katinu, keistomis mintimis ir ryškiomis spalvomis. Kitaip būtų neįdomu.