Niekiviskmėjinėjimai

Kur tik bepažvelgsi visur sudarinėjami topai. Knygyne perkamiausių knygų dešimtukas. Maximoj, perkamiausi CD, video nuomoje žiūrimiausių DVD topai. Internete renkamos baisiausiai besirengiančios damos, kvailiausi nusikaltėliai, stilingiausios vestuvės. Įvairių programų saugyklose skelbiami siunčiamiausių topai. Eblog.lt pradiniame puslapyje, populiariausių top5. Galvoju gal ir man reikia pasiduoti visuotinei manijai ir sudaryti favoritų sąrašus. Ir supratau, kad šios mados nėra labai lengva laikytis.
Štai pavyzdžiui, pradžiai galvoju parašysiu savo mėgstamiausių grupių top5. Ir ką sunkiai trejetuką sudariau:
1 Venareikšmiškai „Nozh Dlia Frau Muller“/“Messer Chups“. Tai tie atlikėjai, kurių muzikos klausydama vaikštau išsišiepus iki ausų. Visada paklausta kas man labiausiai patinka, nenusilauždama liežuvio išpyškinu pavadinimą ir palieku pašnekovą svarstyti wtf is this?
2 Visai neseniai „Opus3“ dėka atrastas „Gogol Bordello“. Dar nespėjau surinkt daug info apie šį atikėją/grupę (?) tačiau irgi iš serijos “vaikštau išsišiepus”.
3 O ant trečiojo laiptelio rikiuojasi visa kita: „Pieno Lazeriai“; „Keistuolių dainos“; „Foje“; „Jurga“ (lietuviški) ir „Pink Floyd“; „Prodigy“ ir daugelis, labai daugelis kitų ne lietuvškų.
Dar sudėtingiau man buvo su filmais:
1 Ilgai mąsčius ir vertinus į pirma vietą rašau klaisikinį „Muzikos garsai“. Nostalgiškas, sentimentalus, bet žiūrėčiau ir žiūrėčiau.
2 Filmas kurį žiūrėjau tada kai jį rodė ir nė velnio nesižavėjau. Praėjus kiek laiko ir nežiūrėjus jo pakartotinai, visgi antrą vietą užima „Matrica“. Labai jau pastaruoju metu jaučiuosi gyvenanti netikrame pasaulyje.
3 Visada mielai žiūrių „Šreką 1“. Labai man patinka atrast naujų dalykų. Pvz., tik kokį trečią kartą žiūrėdama pamačiau vaizdelį fone, kaip asilas užgesina laužą nusišlapindamas ant jo :).
4 Ir vėl visa eilė filmų, kurie gali stumdytis, bet nenustumia vienas kito: „Šokoladas“; „Sidro namų taisyklės“; „Lok, stauk arba šauk“; „Karibų piratai“; „Desperado“ ir taip toliau.
Eilė mano didžiausiam pomėgiui. Knygos. Ir kaip jas sutopint, kai šitiek perskaityta ir skirtingais laikais įstrigo skirtingos? Visgi bandau:
1 H. Murakami „Avies medžioklė“.
2 Kitos lietuviškai išleistos H.Murakamio knygos (girdėjot, jau nauja yra).
3 J.Irving „Sidro namų taisyklės“.
3 Wasmo visos trys Dinos knygos.
4 Fielding „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (turit ką nors prieš?).
5 I. Allende visos knygos be išimties (ir vaikiškos).
6 A. Lindgren visos ( ei, kažkaip žemai nusirito… reikia vėl paskaityt).
7 K.Hosseini “Bėgantis paskui aitvarą”.
8 Hektoras Malo „Be šeimos“.
9 Šimtai kitų, nes aš vis skaitau ir skaitau, ir skaitau…
Bandžiau dar pagalvot kokie aktoriai man patinka, mylimiausias internetines svetaines surašyt.. Supratau, kad lengva pateikt kandidatų sąrašą ir pasiūlyt balsuot. O ką daryt, kai tavo galvoje šimtas balsuotojų? Taip ir su savim susipykt galima.Pvz., renkant knygų topą Salomėja vaikas ginčijosi su Salomėja paaugle ir su dabartine Salomėja. Ech nelengvas tas reitingavimas.

Darbe vienas kolega pasakė, kad jį erzina tai jog jo trimetė dukra tiki Kalėdų seneliu. Nes tai kaip ir melas ir visi atvirai jį skleidžia. Nes nėra to senio. Tai aš galvojau galvojau… galvojau… ar teisinga meluot vaikams. Net apie Kalėdų senį. Ir begalvodama sumąsčiau: taigi yra tas senis! Kažkokis žmogas juk sėdi toj Laplandijoj, gauna reik manyt, kažkokį atlygį. Jo darbas būt seniu.
Vat ar jis dovanas nešioja tai jau atskira kalba. Gal ir nešioja, bet tikrai ne visiems pasaulio vaikams. Išvados įdomios. Senis yra. Tikras, Kalėdinis. Bet jis visiškai neatitinka apie jį kuriamų mitų.
Ar geriau tėveliams sakyt (kai sugauna vaikai dedančius po egle dovaną), kad senelis liepė perduot?
Ar geriau sakyt: mes labai tave mylim ir norim pradžiuginti švenčių proga?

Jei galvojate, kad bėda kodiniu pavadinimu “nėra ką apsirengti” yra moteriška, tai aš nesutinku.
Mano brolis studentas labai dažnai pareiškia:
-Man reikia naujų džinsų. Nes turiu tik dvejis. Tie man netinka prie šitų batų nes atrodo per trumpi. Vadinasi lieka vieni, o gi nevaikščiosiu pastoviai tais pačiais.
O aš maniau bernai trina vienus džinsus ar megstinį iki skutų, o tada jau reikia kito. Atrodo keičiasi laikai.
Mano brangusis irgi pastoviai “ką man apsirengt į seminarą?” ;”ar ne per daug treningiškai šitas džempas atrodo, galiu į darbą?”. Na ir taip toliau. O kai susipažinom, aš turbūt kokius metus mačiau tik vieną jo aprangos variantą. Dabar rūbų daugiau nei aš turi. Mano įtakos čia tikrai nėra.
Labai susinervinu, kai einu aš pirkti kokių batų. Namo grįžtu tuščiomis ir susiparinus, o jis su krūva naujų drabužių, kurių jam visai nereikia (nes jei man nuolat kala į galvą, kad nereikia, vadinasi ir jam nereikia).
O dabar mergaitiški pamąstymai? Kodėl vakarinėse vizijose (išverčiu suprantamiau – kai vakare galvoju kaip rėdytis ryt), aš sugalvoju gražius variantus. O ryte pasirenku patogų? Aš tai nesuprantu. Net išsilyginu vakare, kokį sijoną, o darbe atsidūriu su džinsais.
Iš vis man tie drabužiai atrodo kaip asmeninių kompleksų maskavimas. Aš neturiu poreikio pirkti. Tačiau pirkdama turiu vilties, kad jau su šitais džinsais pagaliau atrodysiu gražiai, jau šitie batai pavers mane karalaite. Na ir viskas būna kaip visada… Nei gražiai atrodau, nei karalaite tampu:).
O šiandien troleibuse pokalbis:
-Vakar ką nors uždavė per matieką?
-Nežinau, susikaupusi mezgiau šaliką tai negirdėjau.
-Eik tu? Kokiu raštu?
-Dvi geros, dvi blogos.