Vėl atsimerkiau.

Šiandien ryte, mane iš sąstingio pažadino vaikiškas balsas. Troleibuse kokių 4 metų mergaitė mamai pareiškė:
-Mamyte, tu tuli manęs atsiplašyti, nes pastūmei kai lipom į ūsą.
Prajuokino.
Įdomu kiek laiko galima ištempt iki kol sustreikuos skrandis jei pietums valgai tik šudasriubes? Beje, skaniausia yra „Knorr“ tiršta pomidorų sriuba su bazilikais ir alyvuogių aliejumi. Pomidorų sulčių skonio:). Bet brangi velniškai. Net virš 1,65Lt kainuoja. Po to kai prasineši pro išpardavimus kelių šimtų litų per pusdienį greičiu, tai ta sriuba jau prabanga.
Beje dar įdomesnė yra „Maggi“ gurmaniška morkų, moliūgų ir bulvių sriuba. Skani visai. Bet gurmaniška? Nuo kada gurmanai valgo sriubą iš pakelių po 1,19Lt?
Šiandien bandžiau vėl vaikino foto prastumt į viršelį. Kiek galima mergas dėt. Nepavyko. Sakė, kad šito bičo poza yra ne viršelinė. WTF? Dar būna viršelinės pozos? Sakau, tai kad tada visi viršeliai vienodi gaunasi. Sako, tai labai gerai, tai puikūs viršeliai, atspindi mūsų klientą… Cha, vadinasi mūsų klientai yra išsišiepusios paphotoshopintos mergos su notebookais.

Vėl atsimerkiau.

Šiandien ryte, mane iš sąstingio pažadino vaikiškas balsas. Troleibuse kokių 4 metų mergaitė mamai pareiškė:
-Mamyte, tu tuli manęs atsiplašyti, nes pastūmei kai lipom į ūsą.
Prajuokino.
Įdomu kiek laiko galima ištempt iki kol sustreikuos skrandis jei pietums valgai tik šudasriubes? Beje, skaniausia yra „Knorr“ tiršta pomidorų sriuba su bazilikais ir alyvuogių aliejumi. Pomidorų sulčių skonio:). Bet brangi velniškai. Net virš 1,65Lt kainuoja. Po to kai prasineši pro išpardavimus kelių šimtų litų per pusdienį greičiu, tai ta sriuba jau prabanga.
Beje dar įdomesnė yra „Maggi“ gurmaniška morkų, moliūgų ir bulvių sriuba. Skani visai. Bet gurmaniška? Nuo kada gurmanai valgo sriubą iš pakelių po 1,19Lt?
Šiandien bandžiau vėl vaikino foto prastumt į viršelį. Kiek galima mergas dėt. Nepavyko. Sakė, kad šito bičo poza yra ne viršelinė. WTF? Dar būna viršelinės pozos? Sakau, tai kad tada visi viršeliai vienodi gaunasi. Sako, tai labai gerai, tai puikūs viršeliai, atspindi mūsų klientą… Cha, vadinasi mūsų klientai yra išsišiepusios paphotoshopintos mergos su notebookais.

Sudėlioju viską į lentynėles. Reikia tvarkos.

 Kodėl aš esu gera darbuotoja?
Nes niekada nevėluoju į darbą (visi dirbam pagal individualų darbo grafiką.).
Nes niekada nevėliuoju su darbais.
Nes atlieku visas užduotis, o jos labai labai skirtingos.
Nes mielai neatlygintinai padedu kolegoms jei tik reikia.
Nes esu neišsišokėlė.
Nes esu nekonfliktiška, bet turiu savo nuomonę. Nebijau su ja stoti prieš visus.
Nes esu tusovna. Mielai visur dalyvauju.
Nes esu patikima. Paslaptys į mane įeina, bet neišeina.
Nes man patinka dirbti. Minutėlės, kai nėra ką veikti nebent skaityt delfi man kančia. (būna tokių akimirkų.)
Nes mano darbe nemažai atsakomybės ir aš jos nesikratau.
Nes niekad niekam nereikia nudirbt mano darbų už mane.
Nes labai greitai mokausi, nes atėjau su nuliu ir teorinės, ir praktinės patirties. Tik dideliu noru.
Nes per metus darbo nė sykio nebuvau ant šefo kilimėlio, dėl to, kad ko nors nespėčiau, nepadaryčiau ar nesugebėčiau.
Nes puikiai žinau kas yra deadlainas.
Nes matau savo darbo rezultatus ir man negėda.
Nes mano humoro jausmas juodas.
Nes jeigu ko nors nemoku, nebijau klausti ir domėtis.
Nes nebijau teisingos kritikos.
Kodėl aš bloga darbuotoja?
Nes noriu, kad už mano darbą man mokėtų (tiesa galiu dirbt nemokamai, bet tai bus veikla, o ne darbas).
Nes nenoriu leistis išnaudojama.
Nes noriu visada jaustis naudinga.
Gal manęs kam nors reikia? Čia kaip darbuotojos arba veiklos narės.

Šypsokis, Salomėja


(Nuotraukos autoriaus nežinau. Nuotrauką radau kompe. Ir ko tik čia nėra. Ir to, ir ano…)
Aš vis dar leidžiuosi valdoma neigiamų emocijų. Pati save „užsigrūzinusi“ (atsiprašau, bet šitas žodis man atrodo tinkamiausias), visaip bandau iš to įsikapstyti.
Susitvarkiau spintą. Viskas raudona. Čia šiaip ne į temą. Labai retai tai darau, tai sakau pasigirsiu.
Šiandien ryte vos atsikėlus pamaniau, kad diena bloga savaime. Nes reikia keltis ir eiti į darbą, kur vėl bus apnikusios pastaruoju metu nedingstančios neigiamos viltys.
Po to atsimenu vieną žmogų. Greičiau personažą, nes nežinau net vardo ir nieko daugiau… Galvoju, kad reikia kažką daryt.
Žinoma man visai patinka tai, kad kažkada mane apibūdino kaip „Adamsų šeimynėlės“ rožę. Kotas su spygliais, o žiedo nėra.
Sumaniau šiandien fiksuoti teigiamus dalykus. Teigiamus man. Teigiamus prisiminimus, mintis. Teigiamus apskritai. Tuos, kurie sukelia šypseną. Ar šiaip kokią teigiamą emociją.
-Ryte labai greitai atvažiavo troleibusas. Tuščias. Smagu. Kamščių nebuvo. Greitai važiavau. Faina. Dar galėjau stebėti mėlynai apsirengusią merginą. Žavu. Kaip snieguolė iš rusiško filmuko.
-Vos įžęngus į pastatą, matau kolega A1 rūko. Pigdžiugiškai pakomentavau „tai nuodijiesi?“ Ir pagalvojau, kaip faina, kad nerūkau (turbūt tiek keli atvejai nesiskaito? Juk tai buvo seniai ir netiesa…). Šaunuolė, ane?
-Pasidalinau dirbtine sriuba su kolega. Kokia aš gera :). Ne tik nesveikai maitinuosi, bet dar ir su kitais dalinuosi.
-A2 sako „matau šviesą tunelio gale“. Salomėja suburbuliuoja „Tuoj A3 tau ją užgesins“. A4 vienintelis girdėjęs mano suburbuliavimą, taip juokėsi, kad net pačiai juokinga pasidarė.
-Pirmą kartą aprašinėjau programą „Vista“ aplinkoje. Viskas ėjosi sklandžiai. Jėga. Kitaip r negalėjo būti. Bet gerai kai sekasi dirbti.
-Iš HTC išdiegiau tokią debilišką klaviatūrą, ir dabar vėl viskas veikia puikiai. O dar „OperaMini“ susitvarkiau „speed deal“ meniu. Pagerėjo naršykliukės „Feng Shui“.
-Automatas davė daugiau grąžos nei priklausė. :))
-Namų kompe radau „Kardiofono“ dainų. Nauja tai atrasta sena. Klausiau išsišiepus.
-Šiandien jaučiuosi graži.  O lūpų balzamas skaniai kvepia apelsinais. Puodelis kavos, kuria romantišką aurą.
-Krepšinį rodys tiesiogiai.
-Butų kainos nebeauga (man kaip neturinčiai tai labai aktualu).
-Pradėjau piešti vėl. Negi stovės tuščias molbertas. Greit gims nauji žaliai raudoni keturi katinai.
-Ir dar daug daug daug gėrio…
Atrodo kiek daug mažų linksmų smulkmenų aplink. Atmerk, Salomėja, akis, brangute atmerk :)))))

O baimę galima apgauti…

Jeigu bijai, kad nutiks kažkas negero tai ir nutiks. Kas ginčyjasi? Gi visada taip būna.
Jeigu žinai šį faktą, vadinasi, jau esi kažkuo pranašus. Tu žinai, kad nutiks kažkas blogo, kai kiti net nenumano.
Tu tikrai gali tam pasiruošti.
Juk jei galvojame, kad per Kalėdas nebus sniego tai jo ir nebus. Galim važiuoti į snieguotą šalį arba nusipirkti dirbtinio sniego. 🙂 Tegul bamba kiti.
Jei tikrai bijome neišlaikyti egzamino – ne veltui. Tie kas daug mokėsi – nebijo. Galim išmokti. Tai sumažins baimę.
Visada nutinka tai ko labiausiai bijome. Išnaudokime šį žinojimą. Užbėkime už akių. Nebebus baimės nebebus ir grėsmės. Apgaukime ją.
Pabaigai iš senutė iliustracija. Aš tris mėnesius bijojau, kad per vestuves lis. Ir lijo. Nors dieną prieš ir dieną po pliekė saulė. Juokėsi visi iš mūsų baimių. Net sinoptikai juokėsi. Nė velnio nelis, sakė piktieji. Bet mes turėjom skėčius.  Sau ir skeptikams draugams. Ar panašu, kad parinamės dėl labai smarkaus lietaus? Ar panašu, kad parinuosi, kad mano rausvoji suknelė purvina? O kad ištiesinti plaukai vėl susigarbanojo? Mes žinojom, kad lis. Mes tam ruošėmės. Mums buvo linksma.

P.S. Šiek tiek atnaujinau skiltį “kas aš?”.

Apie banaliausią jausmą – meilę

Labai nelyriškas pamąstymas apie meilę. Todėl skeptiškosios vyrijos prašau neskaityti (žodis meilė gi kandžiojasi šiaip ar taip) arba nekritikuoti labai. Tokių įrašų pas mane nelabai yra ir nelabai bus.
Tai va apie meilę. Ginčijomės čia mes ar yra tas dalykas (apie meilę aš čia jei ką), ar ne. Savo TIKROS pozicijos aš neaiškinsiu, nes ji tokia, kad ne visiems suprast. Bet mūsų diskusijoje pasirinkau dirbtinę rolę.
Esmė tokia. Yra du žmonės. Vienas myli. Kitas išnaudoja. Situacijų galime prigeneruot daug. Pvz., jei vyras tas, kur nemyli, išnaudoja moterį kaip tarnaitę, arba kaip papuošalą, arba… O ji myli. Jei moteris ta, kuri nemyli, gal ji išnaudoja mylintį vyrą kaip pinigų mašiną… Na esmė, kad yra du žmonės. Vienas myli, kitas tik išnaudoja.
Diskusijos eigoje buvo teigiama, kad išnaudojamai pusei reikia bėgti. Kad nebe tie laikai, kai reikia prisirišus būt kartu ir dar daug visokių variantų. Kad praeis ta meilė, ir iš vis kokia ten meilė. Jų pasisakymų vienintelė esmė yra bėgti.
Dabar Salomėjos rolė. Užvedžiau kalbą apie tai, kad žmogus, kuris myli gi gali pasiaukoti ir leistis išnaudojamas. Didelių akių krūva jau negailestingai susmigo į mane. Kol dar buvau gyva, vysčiau toliau. Juk kai žmogus siekia kito, jam būna niekas nesvarbu, kad tik jie būtų kartu. Ar ne?
Prižadama: aš tau žvaigždes padovanosiu, aš dėl tavęs jūrą perplauksiu, aš tau kasdien gėles dovanosiu. Ir dar ne tokių pažadų būna.
Taigi ir sako Salomėja, kad leistis išnaudojamam yra paprasčiau nei padovanot žvaigždę. Arba perplaukti jūrą. Va Urbonui nelabai sekėsi. O išnaudojimas kaip ir įprastas… Juk myli gi.
Gavau virtualiu pomidoru į galvą. Nesmagu.
Tai va pasipasakojau.

Savaitgalio reziumė

Pažiūrėjus į laikrodį, matau kad jau sekmadienio vakaras. Kur dingo savaitgalis? Sako geriausiai atsekti, kai užsirašinėji. Bandau suvirškint.
4 valandų kelionė pirmyn. Nesustojant. Spėkit kodėl taip greit nusėdo HTC (Salomėjiškai vadinamo H.yper T.ryper C.aca) baterija? Atsakymas: nes Salomėja visą kelią blogosferoje pratupėjo (ne aš gi vairavau).
Pasivaikščiojimas po miestelį. Siaučiant audrai. Lyjant lietui. Vardan to, kad nesėdėt namie. Ok, kokią valandą nesedėjom.
Valgymas valgymas valgymas. Ne dėl to, kad nori. Bet dėl to, kad kai kurie žmonės gyvenimą mato per akinius. Ne, ne rožinius kaip mano chalatas. O per tokius, kurie vadinasi “Nagi, jei neprikrausim pilno stalo VISIEMS SAKYSIT, kad nevaišino, nevalgdino, nedavė, negirdė”. Jo.. Labai svarbu. Va viešai virtualioj erdvėj visiems kurie perskaitys pranešu, kad valgyt davė. Daug ir gerai. Visi laimingi.
Savaitės rekordas. Žiūrėjau TV. Nuo 21 iki 01 valandos. Iš pradžių Euroviziją. O ka? Viena geresnių humoro laidų. Po to kažkokį filmą, kaip kažkokie bičai iš kažkokios salos bėgo. Manau šį mėnesį TV ir užteks.
Kelionė atgal. Pora valandų. Sustojimas Kaune. Prisipirkimas šmutkių. Aš sakiau, kad Kauno Akropolis geresnis. :))))))))) Juokauju, bet taip gaunasi. Galima užsidėt pliusiuką, kad vis dar esu lietuvė (nes tikras lietuvis per savaitgalį būtinai turi Akropolyje apsilankyt).
Gryžimas.
Valgymas (skrandžiai gi jau ištampyti).
Maudymasis.
Savaitgalio nebėra. Nepailsėta. Nenuveikta nieko naudingo. O jau katės kokios pasiilgę.

(Čia Pinkė, o ne pirkinys.)

Kaip sekasi? Gerai? Tai neįdomu…

Mano „Skype“ kontaktuose 27 žmonės. 14 dabar prisijungę. 1 tikrai žinau, kad yra nematomas. Kiek dar? Šita velnio mašina (na tas pats „Skype“) pas mane įjungtas nuolatos. Nes kartais reikia. Gerai skamba. Kartais reikia, įjungtas nuolatos. Labai daug pokalbių (ne tų, kur kartais reikia) yra maždaug tokio pobūdžio:
A: Labas, kaip sekasi?
B: Labas, gerai gal. Kaip tau?
A: Ai man irgi neblogai.
Tada dar apsikeitimas šypsenėlėmis ir pokalbis baigtas. Kai pagalvoji tai kam jo reikia? Sužinot ar pašnekovas gyvas? Taigi aišku, kad gyvas jeigu prisijungęs. Man toks dėmesio rodymas keistokas. Tiesa, kartais ir pati panašiai palabinu, bet dažniausiai su tikslu pašnekėti daugiau. Paklausiu ar užsiėmęs ir jei negali plepėt tada baigiu pokalbį. Bet labas kaip sekasi, man irgi gerai, iki???? Po to gali pasigirt. Šiandien bendravau su B. Jam sekasi…
Kita vertus į klausimą apie sėkmę atsakius neigiamai, pokalbis dažniausiai nenutrūksta. Tada domimasi kas, kur ir kodėl. Skirtingai nei po atsakymo „gerai“. Niekas nesako, o kaip faina, nagi nagi tai kas ten tau taip gerai sekasi? Matyt mus vienija bėdos ir nelaimės.
Visai ne į temą (nes temos ir nėra). Kodėl kai rašau rašau ir pastebiu klaidą žodyje, nutrinu beveik visą žodį, kad ją ištaisyčiau? Pvz., jei rašyčiau „katinėlis“, pamačiusi, kad parašiau „kutinėlis“ greičiausiai nutrinčiau visą -utinėlis užuot perkėlus žymeklį po u ir tada nutrynus tik tą raidę.

Ką skaitau. Trečias rašlinėjimas

Tęsiu savo bloginių atradimų kelią. Dar neišsikrausčius iš blogas.lt, mano skaitomų blogų sąrašą papildė PinkCity. Atvirai pasakysiu, kad prie šios blogerės man reikėjo priprasti. Nes man kažkas patiko, jei tiksliai, tai būtent šis įrašas. Dėl to apsilankydavau, bet mane baugino rožinė spalvą (kažkaip ji tada nebuvo tokia patraukli kaip naujuose namuose) ir įrašų pavadinimai. Aš bėgėdė tiesiog neskaičiau. Bet kuo dažniau užeidavau, tuo rožinė spalva man buvo gražesnė. O įsidrąsinusi skaityti, supratau, kad man patinka, ir tie pavadinimai tik melagiai apgavikai:) ir visai nenuodingi. Šį kartą, jau turbūt niekas nesuprato, ką norėjau pasakyt.
Va tada atsidūriau ebloge. Ir čia sulaukiau palaikymo iš bendruomenės narių. Mane skaitė, komentavo ir drąsino Fogenous. Visada paskaitau ką jis rašo. Tiesa prisipažinsiu, kad kai mane ir namie, ir darbe supa IT pasaulis…. tai… Neseniai net XP pirmą syk teko susidiegt pačiai, nes gerbiamas kompų specas darbe paliko ant ledo. Tipo jei jūs rašot tai ir mokat… Jums gal juokinga, man tai nebuvo. Ai ta va, ką norėjau pasakyt, kadangi jau to IT pasaulio man per daug, tai itin atidžiai Fogenous bloge skaitau viską kas labiau asmeniška, arba nukrypę nuo temos.
Nebe daug jau liko blogų, kuriuos skaitau nuolat nepraleisdama nė vieno įrašo, taigi laukia dar kokios dvi dalys.

Sprendimai ir rezultatai

Šiandien PinkCity rašinys privertė mane susimąstyti (aha, pasirodo kartais kas nors priverčia mane galvoti). Ar tikrai mes patys darome sprendimus? Ar galim kaltinti save dėl to, kad einame per tiltą, kuris tuo metu sugriūna? Galėjome juk neiti. PinkCity minimi paraleliniai pasauliai labai dažnai mano galvoje. Tikrai yra įvykių, kuriuos norėčiau pakeisti, ar bent jau pažiūrėti kaip būtų buvę. Aš netgi manau, kad kitos Salomėjos gyvena tuose pasauliuose. Kartais netgi mūsų keliai susikerta. Tačiau visgi bet argi. Ar būtent mes darom sprendimus, ar tik galvojam, kad darom?
Būdama maža galvojau, kad būsiu žurnalistė. Kažkur 5-9 klasės etapuose. Po to, kai jau susiformavo mano būdas supratau, kad žurnalistai ne tik rašo. Kad dar reikia daug bendraut akis į akį su pašnekovais. Skambinėt, lakstyt su diktofonu, o gal fotoaparatu. Man ta mintis nepatiko. Todėl priėmiau sprendimą (1) ir nusprendžiau, kad tikslieji mokslai visgi man patinka labiau. Todėl sugalvojau, kad studijuosiu ką nors tokio panašaus į kompiuterių inžineriją. Tada sutikau savo būsimą vyrą ir padariau sprendimą (2) studijuoti Kaune nors visada norėjau Vilniaus. Pasirinkau elektronikos inžinerijos studijas.
Galutinis rezultatas (1). Aš vistiek gyvenu Vilniuje ir dirbu žurnale redaktore. Taigi priimdama sprendimus nr. 1 ir 2 aš lyg ir priešinausi rezultatui nr. 1 . Tačiau kažkas gal nulemta iš kur nors kitur?
Kai pagalvoji jei būčiau studijavus žurnalistiką greičiausiai čia nedirbčiau. Nes būčiau studijas metais anksčiau baigus, o tada gal darbuotojų neieškojo. Ir šiaip nežinia ką veikia ano paralelinio pasaulio Salomėja, kuri pasirinko studijas Vilniuje.