Pirkau kadaise odinę striukę. Pigiai. Už kelis litus. Kaip visada. Nežinau kur ir su kuo ji gyveno seniau. Parsinešiau, porą kartų pavedžiojau ir neprilipo. Eilinio tvarkymosi metu atidėjau į krūvą “keliaus į konteinerį”. Jis dažnai peržiūri tą mano krūvą. Išsitraukė striukę, pasimatavo. Prilipo. Ir ji gyveno jau ko gero trečią gyvenimą. Tada jis rado sau tobulą ir šiai vėl teko pamestinukės dalia. Kartą neturėjau ką užsivilkti. Tai yra turėjau, bet jis atėmė, nes mano vilkalas buvo nebeparodinis. Sakau, nu duok man tą striukę, šiandien bus gerai. Ir prilipo. Ketvirtam gyvenimui. Žvalgausi į vitrinas ir nesuprantu kas man joje nepatiko. Gal per mažai nešiota buvo…