Taip aš galiu dirbti į priekį. Bet prisipažinkit, daugelis taip daro? Abejoju.
O darbo yra. Tikrai. Ir nemažai. Bet čia susidūriu su tuo atveju, kur nuo kitų priklauso. Tų kitų neįmanoma niekaip paskubinti, nes tokia politika. Tikrai negalima nieko padaryti. Tai ką veikt?
Mintis, kad viskas susikraus deadlainui(kaip tariu taip ir sakau), nervina ir blokuoja kitas mintis. Dar labiau nervina, kad esu bejėgė. O iš viso nervina labiausiai tai, kad turiu sėdėt
darbe, nors vienintelis darbas (na tas kur į priekį) dirbamas naudojant internetą. Taigi, patogiai lovoje namie galėčiau tai pasidaryti ir dar papietauti iš atsargų. Kaip sakant be išlaidų. Ir dar nereiktų galvot ką rengtis… Ir nereiktų dažytis…
Kai atsibosta daryt į priekį (jei daug padarysiu ir vėl neturėsiu ką veikt), užsiimu tokiais niekais kaip rašinėjimas į blogą, ir šiaip. Bet aš darboholikė. Todėl lendu prie kolegų ir zyziu… gal tau padėt… gal tau padėt…gal tau padėt… Velnias, niekam nereikia pagalbos.
Ir kam manęs iš viso reikia?
akivaizdu, bet sunku patikėti, kad kažkas turi darbo į priekį, ne “reikėjo vakar“. smagu 🙂
Tame ir esmė. Arba darai į priekį, arba nieko neveiki. O degantys darbai lieka tai minutei “vakar dienai”. Dėl tos minties, kad “jau vakar reikėjo”, niekaip nesidaro tie darbai į priekį… Leidyba ir vietinės valdžios politika.