labas,
tai kaip gi sutikai naujuosius? Jaukioje miško trobelėje, kurios nepasiekia vidurnakčio garsai (ar tokių būna?). O gal pridėjai šurmuliuką prie didžiojo šurmulio centrinėje miesto aikštėje? O gal skaitei knygas pasislėpęs po vilnoniu dekučiu.
Aš skaitau dabar. Kelia minčių apie žmones, kaip priemones. Pavyzdžiui priemonė užkirsti kelią atgal. Pasirenki naują, lyg tol gyvenime nebuvusi, žmogų, sukuri tokias aplinkybes ir situacijas, kurios nebeleidžia sugrįžti atgal. Net jei norėtum. Priemonė.
Knyga verčia prisiminti, kad gyvenimas netikusi laboratorija. Eksperimentų antrą kartą nepadarysi. Netikusi ir scena. Surepetuotų vaidmenų neturėsi progos pakartoti. Tai skatina nerti giliau, šokti aukščiau, kąsti stipriau, miegoti kiečiau. Gyventi gyviau!
Akimirkos. Ar žinai, kad sako, jog šiemet sniego danga storiausia per 50 metų. Pagalvok! Aš dar toli gražu tiek nenugyvenau ir jei iki kitos storiausios ir vėl penkiasdešimtmetis? Bet ar verta įsiminti tuos centimetrus. Ar svarbu bus po daugybės laiko, kad stovėjai iki kelių sniege? Juk svarbiausias yra ne tas baltas vanduo, o mūsų reakcijos į jį. O jas mes galime keisti. Ar ne?
O ar pagalvojai kada, kas nutiktų jei sniegas taptų kitos spalvos? Raudonas. Geltonas. Juodas. Kaip jaustumėmės? A?
Iki.
Salomėja