Dar viena pašto istorija

Ateinu į paštą. Siųsiu 4 siuntinukus ir vieną atsiimsiu. Stoviu eilėje. Prieš mane stovi +-mano amžiaus vaikinas. Kalba telefonu. Iš kalbos ir bendro vaizdo atrodo visai normalus. Lyg ir intelektas nesutrikęs. Ateina jo eilė. Prieina prie langelio. Ištraukia iš kišenės saują, kokius 6-7 vnt, sėklų pakučių. Sako, reikia išsiųsti. Paštininkė prie tokių jau pripratusi klausia ar minkštą voką duoti?
-m?
– ar paminkštintą voką, ar paprastą?
-m?
– tokį ar tokį?
-ai, tai paminkštintą…
Paduoda. Vaikinas stovi. Stovi. Stovi. Paštininkė, jau nekantriai sako, tai adresą rašykit. Vaikinas jai kiša lapelį. Paštininkė sako, tai jau pats rašykit. Vaikinas klausia kur. Galiausiai parašo. Paštininkė pažiūri. Sako gi šalies neparašėt, kur siųsit?
– Į Airiją.
-Tai ir parašykit.
-Tai nežinau, kaip Airija angliškai.
-Tai bent lietuviškai parašykit.

Po to ten jie aiškinosi registruotą, neregistruotą, pirmenybinį, nepirmenybinį…. Maniškė kasininkė vienu pirštu suspausdino tuos 4 adresus, pagamino faktūrą, atnešė siuntinį ir kaip sekėsi siųsti sėklas aš nebemačiau.

Ir visada mane suglumina tie, kurie atitempia televizoriaus dėžę ir liepia ją išsiųsti. Ar sėklas kišenėje atsineša. Taip, namie gal nėra voko, ar didelės dėžė, bet ją galima nusipirkti, tada prie stalo (yra beveik visuose pašto skyriuose susitvarkyti savo siuntinį). Ir kur rašyti adresą, ar kuo skiriasi pirmenybinis nuo paprasto laiško galima rasti pašto svetainėje, arba net stovint eilėje pasiskaityti. Juk paštuose pilna informacinių plakatų.

Bet gi ne, geriausia kai pačiam nei galvot, nei daryt. Čia tau ne “like” mygelį spustelėti.

4 thoughts on “Dar viena pašto istorija”

  1. Čia dar nieko. Galiu papasakoti kelias geresnius:
    1. dirba vienas langelis (mano pašte dažniausiai taip yra). Tokia stipriai pagyvenusi moteriškė moka komunalinius. Už tris butus. Centais. Skaičiavo gerą pusvalandį.
    2. Pojaunis apšilęs vyrukas bando pasiimti greitą kreditą. 500 Lt. “Paštininkė” supildo viska.. neduoda 500. tada neduoda 400. Tada neduoda 350.. ir taiip iki kol nedavė 50 Lt. minimum 20 minučių.
    3. pagyvenusių žmonių pora. Siunčia siuntinį į Angliją. Aišku dėžės neturi. Aišku pridėjo per daug (ten kažkoks limitas yra.. nesu nieko siuntęs nežinau). Kol nusprendė ko nesiūsti (1 šokolado karūna, 3 saldainių fortūna ir kažkokio rūbo.) praėjo geras pusvalandis.. išima viena daigta.. ir vėl sverk. po to viena keičia kitu.. ir t.t. Vėl gero pusvalandžio ir nėra.
    4. Verslininkė (o gal sekretukta) su maišu laiškų.. kuriuos visus rūšiuoja: vienus paprastu, kitus registruotu. Tuos ant vienos faktūros.. anuos ant kitos. Viso laimė truko apie valandą.

    Tiea.. man pašte ir gi buvo istorija.. tapatybės kortelės kokius 10 minučių ieškojau 🙂

  2. Na ketvirtoji bent jau žino ko nori :). Aišku išrūšiuoti galėtų ir prieš ateidama, pagal siuntimo būdą ir faktūros poreikį. O registruotus vienu pirštu kol “apiformina” tai jau ir pašto darbuotojų bėda. Man irgi ne visada pasiseka. Aš sakau: pirmenybinius registruotus ir reikės faktūros. O man vistiek vieną iš keturių sugeba ne pirmenybiniu “įšaut”.

  3. Bliamba bliamba, tie su savo “nežinau, nemoku”. Kas antrą dieną užeina poreikis masinėms klientų žudynėms… 😀 dar suprantu, kai kokia bobulka neprimato, paprašo padėt- tai ir adresus užrašai, ir supakuoji viską- taip tiesiog greičiau ir nervams ramiau. Bet kai ateina jauni žmonės, ir kaip puspročiai žiūri… Žudo, švelniai tariant…
    O skaityt nemoka. Na nemoka LT žmonės. Ir pasiust gali. Sėdžiu, krūvos įstaigų laiškų, kuriuos tikrai būtina dabar sutvarkyti. Uždėta lentelė “aptarnaus prie kitos kasos”. Ar kas nors mato? Tikrai ne. “Pasakykit, paduokit, parodykit”. O ir žodžiai “aš nebedirbu, mano kasa uždaryta” (kalbu apie kasos sistemą, ne langelį) nieko nereiškia- “tai man tik ženklą parduokit, ką, sunku?!”
    Kai pagalvoji, čia istorijas pasakot ir pasakot- niekad nepritrūksi… :))

  4. Ai ne veltui aš tas istorijas pasakoju. Jei taip kokius metus, tai ir knygelė visai gausis 🙂
    Mane tiesiog šiaip domina, kodėl žmonėms patinka būti tokiems liaušiams. Gi kažkaip nu pačiam smagu ateiti ir susitvarkyti tą reikalą neskausmingai. Žinoti kainas, būdus. Galų gale neužkišti eilės, kai kiti laukia vien dėl to, kad nežinai kur adresą rašyti. Turi tačniafoną, tai kamputyje gali pasinaudoti google 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *