Category: Tai ko nėra ir laiškai

Labas,
ar jau mėgaujiesi pavasariu? Aš tai taip pat. Kas dieną tikrinu meteo.lt ir džiūgauju, kad dar ir ryt, ir poryt ir po poryt bus šilta. Jėga? O Kitutė kiekvieną rytą sąžiningai sulaukia kol atsikelsiu ir atsivilksiu į darbo vietą, tiksliau prie baro, ir sako: įleisk į balkoną. Ir aš įleidžiu.
Žinai, teisybę sako, kad prie gero greitai priprantama. Bet kita vertus… Eina sau kokiame urve mes seniau gyvenome. Čia atsikrausčius sunku buvo ryte miegoti, kaip šviesu… Dabar atrodo normalu, nei ten labai šviesu nei ką :).
Materialinės naujienos: turim jau keturias barkėdes, todėl galim kviesti svečius. Nepaisant to, kad neturim dar grindų ir dar daug ko. Bet kam tai rūpi. Jau kelias savaites turiu naują telefoną, kurio dar nemačiau. Ką tik daugiau nei dvigubai pigiau nusipirkau naują Irvingo knygą. Vis dar ieškom raudonos sofos. Gal žinai kam nebereikia? Už stalą gavome 3 šokoladus. Knygų lentyną kada nors darysim patys.
Aš vis dar su paniška baime žiūriu į važinėjimą dviračiu Vilniuje (čia tau ne koks Hamburgas, ar Paryžius, čia dviratininkai yra priešai visiems – ir pėstiesiems, ir vairuotojams, ir net kitiems dviratininkams), bet jau svajoju apie naują kelionę kur nors. Ir dar vis dar reikia dviračio treniruoklio. Neklausk kam – užgaida.
Gaunu daug gražių atvirukų, kompas kaista nuo nuolatinių dulkių, skaitau rečiau.
O biurokratai pasirodo visai nėra blogi, jie tik lėti ir pikti pasidaro, kai juos skubini.
Tai kaip ir viskas. Rašyk dažniau.
Salomėja

Labas,
šį žodį pastaruoju metu dažniau rašau angliškai. Taip jau susiklostė, pasinėrusi į atvirukų siuntimą ir gavimą. Nepavydėk. Palikau ir tau šiek tiek žodžių. Ir dienų. Tad kaip gi aš? Kas rytą tikrinu meteo.lt. Ar jau pavasaris? Nes vaizdas už lango dažnai apgauna. Nespėju išeiti ir gaunu lietaus. O vistiek atidariau sijonų savaitę. Net namams vieną ala treninginį nusipirkau. Kad iki galo 🙂
O šiaip linksmybės. Ypač tarp namo lapių. Kilo čia visokių nesutarimų dėl kaupiamųjų lėšų durims. Vieni nori, kiti nenori, treti nenori ir nori ir nenori. O viskas po laiko, mat sąskaitos jau atkeliauja. Ir laksto čia lapės pasiutusios. Viena jau ir erzinti pradėjo, mat kišasi kur tik reikia nereikia. Šiandien sutikau eidama pašto tikrinti. Liepė laiptinę plauti nuo savo durų iki jos. Mat ji tuo metu plovė. Ir fak galvoju, kai norėsiu tada ir plausiu, juolab kad kiek kartų šlaviau tai nuo savo durų iki pat apačios. Ir dar buvau labai nemandagi, nes nepasakiau jai kokias sąskaitas gavom. Tik “kaip visi”. O ji jau mane vytis ėmė ir rėkti, kad ne kaip visi nes butas mūs mažesnis. Ai ai, nemylės manęs babytė, stengsis su brangiuoju bendraut, nes anas nekalba su ja tonu “eik tu nachuj”. Ai, atsiprašau, nebūki toks jautrus.
Remontas vis nesibaigia, nes niekas iš mūsų dviejų jo nedaro. Taip ir gyvenam tarp cemento krūvų, nudaužytų plytelių krūvų ir kitų dalykų. Užtatai visai neblogai, sočiai, laimingai ir spalvingai. Taip ir bėga dienos.
O kas pas tave naujo?
Salomėja

Labas,
ar jau jauti pavasarį? Aš tikrai taip. Ypač tais momentais kai šildausi saulytėje. Kelis metus neregėtas reikalas – saulė namuose! Ir kaip viskas? Labai labai dulkėta. Kitutė viską tikrina. Sako: kodėl čia durys nepriveržtos? O kodėl čia makrofleksas dar nenupjautas? O kodėl po vonia taip apleista? Protingas katinėlis. Ta proga šiadien gavo naują palangę. Su visais langais. Oho kiek vaizdo. Jie didesni už senus. Gyvenimas kaip bendrabutyje, kai iš savo kambariuko prigrūsto daiktų auniesi batus ir keliauji į tuliką, vonią (šiuose dar nėra šviesos) ar virtuvę.
O šiandien apturėjom Kusturicos filmus primenamą vaizdelį, kai ant mašiniuko stogo keliavo sofos dalis ir du foteliai. Visi itin padėvėti. Na gaidžio, kiaulės ar triūbos  neturėjome, bet vistiek smagu.
Iš liūdnybių. Neturim nė vieno didėlesnio veidrodžio. Mano Chat Noiras apsiglamžė. Algos nėra. O šiaip ateina pavasaris. Kaip niekada laukiu, nes aš ne žiemos vaikas. Nes man reikia šilumos. Ir meilės.
Ate.
Salomėja

Labas,
tai vis tikrini pašto dėžutę? Štai ir mano laiškas. Nes ką aš… Aš nieko. Galva ne laiškais užimta. Ar reikia papasakoti kuo? Na pavyzdžiui nuolatos kabinėjasi visokios ligos. Visiems taip?
O šiaip tai užsiėmusi. Apsiėmiau vėl nekenčiamą darbą, tai užsiėmusi savigrauža :P. Žinai, aš tau galiu parekomenduoti (greitai pasiknisti archyvuose) šimtus nemokamų programų: buto modeliavimo, failų konvertavimo, muzikos karpymo, kryžiažodžių kūrimo, nuotraukų redagavimo ir t.t. Vien per šias porą savaičių aprašysiu 40 vienetų tokių įrankių. Todėl mainais tavęs prašau, parekomenduok man plytelių projektavimo programą. Na tokią, kuri tiktų situacijai: yra plotas, yra 8 rūšių skirtingo dydžio ir spalvų plytelės ir šias reikia gražiai, taupiai ir protingai išdėlioti. Ką siūlai?
Iš smalsumo: ką tu manai apie knygų lentyną tualete? Vakar žiūrėjom “bulvarinį skaitalą”. N-tąjį kartą. Ir man kilo toks klausimas. Juk patogu.
Kitė elgiasi taip tarsi sirgtų Alzheimerio liga.
Dovanų gavome (kas sakė, kad Kalėdos baigėsi?) pieno putos plakiklį. Kapučino nom nom nom.
O šiaip daugiau nieko naujo.
Kaip tu?
Salomėja

labas,
tai kaip gi sutikai naujuosius? Jaukioje miško trobelėje, kurios nepasiekia vidurnakčio garsai (ar tokių būna?). O gal pridėjai šurmuliuką prie didžiojo šurmulio centrinėje miesto aikštėje? O gal skaitei knygas pasislėpęs po vilnoniu dekučiu.
Aš skaitau dabar. Kelia minčių apie žmones, kaip priemones. Pavyzdžiui priemonė užkirsti kelią atgal. Pasirenki naują, lyg tol gyvenime nebuvusi,  žmogų, sukuri tokias aplinkybes ir situacijas, kurios nebeleidžia sugrįžti atgal.  Net jei norėtum. Priemonė.
Knyga verčia prisiminti, kad gyvenimas netikusi laboratorija. Eksperimentų antrą kartą nepadarysi. Netikusi ir scena. Surepetuotų vaidmenų neturėsi progos pakartoti. Tai skatina nerti giliau, šokti aukščiau, kąsti stipriau, miegoti kiečiau. Gyventi gyviau!
Akimirkos. Ar žinai, kad sako, jog šiemet sniego danga storiausia per 50 metų. Pagalvok! Aš dar toli gražu tiek nenugyvenau ir jei iki kitos storiausios ir vėl penkiasdešimtmetis? Bet ar verta įsiminti tuos centimetrus. Ar svarbu bus po daugybės laiko, kad stovėjai iki kelių sniege? Juk svarbiausias yra ne tas baltas vanduo, o mūsų reakcijos į jį. O jas mes galime keisti. Ar ne?
O ar pagalvojai kada, kas nutiktų jei sniegas taptų kitos spalvos? Raudonas. Geltonas. Juodas. Kaip jaustumėmės? A?
Iki.
Salomėja

Kadaise rašiau, apie gyvenimo fiziką: tiesiai ir tolygiai, jei neveikia kiti kūnai. Aukštyn ir žemyn, jei veikia įvairūs veiksniai.
Taigi, jaučiuosi nuokalnėje. Ko gero jau pačioje giliausioje. Ar žvilgtelėjus į aną datą galiu teigti, kad manoji sinuso banga yra du metai ir dabar kilsiu kilsiu kilsiu?
Ko trūksta žmogui, kuris yra mylimas, apgaubiamas nesibaigiančiu dėmesiu, saugomas. Ko trūksta žmogui, kurio ašaros nušluostomos, baimės su kuoka išbaidomos, abejonės sutrypiamos, o savimeilė nuolatos glostoma. Tai ko gi trūksta man, kuri visa tai turi?  Gal tiesiog, kad ta nuokalnė pasibaigtų. Gal, kad būtų mažiau dalykų, kuriais reikia pasirūpinti. Cha, Salomėja, bėgike netapsi. Tu pati. Tik pati! Ir atgal nesigręžiok, juk žinai kas tada būna. Druskos galima ir nusipirkti.
Mėnulio naktys! Mėnesiena! Ar aš jau matau įkalnę, ar man tik vaidenasi?

Labas,
tai ar lauki Kalėdų? Kiekvienais metais aš to klausiu. O mano pačios atsakymas kasmet vis kitoks. Šiemet aš laukiu. Ir tam nėra jokios priežasties. Tiesiog retai išeinu lauk ir nematau to visiems nepatinkančio šurmulio. Kas rytą vis pažiūriu per langą: vėl prisnigo, ak. Ir laukiu laukiu.
Žinok, tie mažieji mano nykštukai ir vėl siautėja. Ištisai erzina katę. Negana to pavogė mano patį gražiausią atviruką. Su Muminukais raudoname fone. Įtariu puošia savo mažus namučius Kalėdoms. Tikiuosi grąžins. Juk peiliuką kadaise partempė atgal.
O šiaip aplinkui dedasi keisti dalykai. Savo sveikatą investuoju į dalykus, kurie to net neverti. Sutikti žmonės neįdomūs, pokalbiai banalūs. Ir vis dar skaitau Murakamį. Šį kartą “Norvegišką Girią”, kuri pasirodo begalo erotiška. Hm. Buvau pamiršusi. Bėda ta, kad Jo knygos mane paneria į kažkokią povandeninę erdvę, kur garsai kitokie, o vaizdai ryškesni. Po to naktimis nesibaigia sapnai, o aš nebegaliu rytais prabusti.
Šiemet nė karto nekilo mintis ieškoti rogučių ir kalniukų. Gal porą metų neišpildyti norai (taip kaip norisi) tiesiog  eina ir praeina. O kuo juos pakeisti? Ar tai žiemos miego požymis: internetas valgis miegas? Ir vis dėl to aš laukiu Kalėdų. Gal dėl to, kad jos man tapo simboliu, nuo kurio aš vėl skaičiuoju gyvenimo dienas. Sukaks pora metų.
Ruoškis. Mes dar pasiausime. Kitaip nei pastarosiomis dienomis vertė aplinkybės. Savaip.  Iš tikrųjų. Su aistra.
Iki.
Salomėja

Nuolatos prisninga į galvą. Nuo karštų smegenų tirpsta snaigės ir teka upeliais į vidų. Nurimus užšąla ir gelia. Baisiausiai. Ir vis galvoju galvoju galvoju, kaitindama smegenis. Bandydama atitirpti. Kas aš? Ir šiuo metu laiku, prieš šventes ir naujus pažadus. Aš noriu būti paprasta. Mergina, o ne draugas. Draugė, o ne pažįstama. Kūrėja, o ne galvotoja. Jis tirpsta, glamonėja tarsi šalti pirštai. Ieško kelio. Galiausiai išgaruoja.

Labas,
turbūt buvau tave pamiršusi ir seniai jau nerašiau. Ak, žinai, tas snieginis nestabilumas. Vieną dieną man sniegas patinka, kitą jau nebepatinka, trečią ir vėl patinka, o šiandien aš jo pakęsti negaliu. Kas galėtų mylėti sulytą pliurzą? Šį rytą teko keltis anksti. 7.15. Ko gero pirmą kartą per kokius metus. O gal ir ne. O darbo biržoje konsultantė pavadino mane labai protinga moterimi. Aš jai nusišypsojau. Būsiu tas dienos lankytojas, kuris šypsosi. Cha. Šypt. Miau.
Savaitgalį buvom anam gale. Sugedo mašina. Ieškojom šroto. Visada man labai patinka tas momentas, kai pasinaudojame maksimos knygų skyriumi. Kam? Kad žemėlapyje pasižiūrėtume kur yra reikalinga gatvė. Ja ja, taip jau būna tiems žmonėms be džipiesų ir kitų navarotnų daiktų. O toliau viskas ta pačia vaga: panika, kad jau reikia gaminti dovanas, o tingu tingu. Bet aš laukiu Kalėdų. Visada laukiu. Ir esu viena tų, kuriems jos tiesiog patinka tokios, kokios yra. Lyja ar sninga, sukomercinotos ar romantiškos. O koks skirtumas. Paniūniuokim Murakamio dvasia. Ate.
Salomėja

Mielas, Nematomas Drauge,
Tu esi labai kantrus. Nes taikstaisi. Su mano emocijų nekontroliavimu. Su spontaniškais gyvenimo sprendimais. Su polinkiu į avantiūrizmą. Taip pat su žiemos miegu. Vidiniais demonais. Ir tomis kitomis Salomėjomis, nes joms visoms tenki vienas tu.