ta proga, kad blogas kol kas veikia ir čia labai tinka ta paantraštė kabanti metų metus po pavadinimu.
Vardai man svarbūs. Labai. Tiek, kad, kaip daugelis žinote, aš savąjį esu oficialiai pasikeitusi :).
Jie ateina natūraliai net daiktams. Ir tada atrodo, kad niekaip kitaip tik taip.
Wonjan, ar kaip ten pagal prigimimą, mopedas greitai gavo Asiliuko vardą. Viską pradėjo kaimynė palikusi passive aggressive raštelį, kad nerištume motociklo prie medžio. O dar po kelių mėnesių mes išsiruošėme į žygį aplink Lietuvą, kurio metu daiktais ir žmonėmis apkrautas mažylis tikrai panašėjo į asiliuką. Taip ir prilipo.
BMW efkė ne iš karto buvo pakrikštyta Princese, bet tas vardas įsitvirtino per porą metų. Po kelionės į Estiją, mes niekaip kitaip jos ir nebevadinome.
Dar turėjom Varlytę – Nissan Almera. Maža ir žalia, nieko originalaus, bet tiesio pasigavo pats.
Šeimoje atsiradus Hondai ST kelioniniam motociklui, jau po pirmo pasivažinėjimo užkibo Autobuso vardas. Nes po visų kitų motociklų tas erdvės jausmas primena autobusą ir nors tu ką. Ir dabar kažkaip kitaip ir nesako man Gedas, tik kaip “tai gal varom su autobusu pasivažinėt?”.
Va tik Kawasakis ir mūsų Tojota be kitų vardų. Vienas tiesiog niekada ir niekaip nebuvo pavadintas kažkaip kitaip. Kawasakis, arba KZ ir tiek. O Tojota šiaip veido neturi. Na dėžė ant ratų, nors graži ir patogi.