Labai keista yra šią savaitę leisti vienai. Dar pernai jis manęs paklausė ar išleisiu savaitei į purviną ir kiek pavojingą žygį. Aš tiesą sakant nežinau, kodėl klausė, nes ar galėčiau kažką leisti, ar neleisti, o jei neleisčiau, tai kokios būtų to pasekmės ir kas man iš to. Tačiau tą kartą neišvažiavo, o “leidimas” vis dar galiojo, tad žygis vyksta dabar. Skaičiuoju tuos rytus, kada virutalius bučinius vėl pakeis tikra kava į lovą.
Įdomu tai, kad jau pačioje pradžioje sutarėme, kad susipykus pabuvimų atskirai nebus. Arba einam į skirtingas puses visam laikui, arba sprendžiame problemas toje pačioje vietoje. Ir man regis mes niekada nebuvome iš tų, kurie svajoja pabūti su mergaitėmis/berniukais bei vienas kitam trukdo. Neganto, aš nuolatos girdžiu raginimą įsitraukti ne į savo hobį :), kad būčiau dar dažnesnė kompanionė. Tik vat turiu savų fobijų.
Per 8 metus gyvenome visaip. Kartu dirbome namie. Atskirai dirbome. Kartu dirbome ofise. Atskirai dirbome. Ir mano vyras man yra ne tik meilė, bet ir geriausias gyvenimo pakeleivis. Aš jaučiuosi dėkinga aplinkybėms, žmonėms, planetų išsidėstymui, internetui dar bala žino kam, už tai, kad susitikome tada kai susitikome. Kai ketinome dirbti viename ofise, mane labiausiai nustebinęs aplinkinių klausimas buvo, ar nenusibosime vienas kitam ir darbe, ir namie. Nusibosta tiek pat, kiek nusibosti pats sau.
Ir taip, labai juokinga skaityti tuos komentarus, kuriame aš kalbu apie amžinybę kartu, kai ten minima amžinybė jau senų senovėje pasibaigė, o minimų žmonių nemačiau daugybę metų. Dabar ja nebetikiu, dabar tikiu šiandiena ir truputį rytojumi. Ir džiaugiuosi, kad šiandien drugeliai vis dar suspurda pilve išgirdus brangiausiam priskirtą telefono melodiją.