Antra nostalgijos ir tikrų laiškų dalis

Neseniai rodžiau, kokius pasisveikinimo užrašus savo laiškuose man piešdavo brangusis. Labai jais džiaugiuosi. Piešiau tokius ir pati. Jei atvirai, tai aš pradėjau tiesiog spalvingai sveikintis, o jis užsidegė. Tada aš vaikiškai bandžiau jam prilygti, kiek pakopijuoti. Tačiau, man neisekė, todėl nusprendžiau nebesistengti būt geresne ir terlinti savam stiliuje. Mano piešiniuose daug ryškių spalvų (kurių printeris nepagavo), širdelių, detalių ir meilės. Parodom Jums tuos, dėl kurių mažiausiai gėda:)
Šitas nežinau kodėl, bet šiandien man primena Dovilę iš Žalių Mansardų (gal dėl to kas yra po antro žodžio m raide):

Šitas realybėje ryškus, kaip sintetiniai saldainiai :

Čia pamenu kiek vargau kol nuspalvinau, nes kruoštumas man nebūdingas:

Šiame užraše pasitelkę fantaziją, taip pat įsivaizduokim rėkiančias spalvas:

Kaip gi be širdžių (man gi 17-18 metų buvo)?

Ir vėl pusė piešinio be spalvų – dėl printerio kaltės:

Žalią įsivaizduokim ryškią 🙂 :

Paterliojimas:

Iš meilės rankos drebėjo:

Medinis eksperimentas:

Saulytė:

O čia spalvos visai ne į temą tai dingo grožis:

Tai šiltų jausmų įkrova prieš šventes. Mylėkim, draugaukim ir tikėkim:). Amen.

4 thoughts on “Antra nostalgijos ir tikrų laiškų dalis”

  1. Ooo tai ir tu mat atsilygindavai tuo pačiu 🙂
    Tik neerzink taip skaitančiųjų (žiūrinčiųjų) vis kartodama- “oj spalvos turi būti tokios, anokios”. Nes taip norisi tas tikras spalvas pamatyti… Aišku, fantaziją turime ir jungiame, bet vistiek…
    Man medinis “paišinėlis” labai patiko.

  2. KaVeikti, nenoriu aš erzinti, nenoriu, bet erzina, kad pvz., paskutiniame piešinėlyje iš vis dingo ryškiai rožinė ir pan. Galčiau photoshopint, bet tada norėsis, dar čia patobulint, dar čia… na ir nebelikto to ką turim.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *