5362 km kelionė aplink Baltijos jūrą

Man šiek tiek sunku patikėti tuo, kad jau esame namie, kad miegojome savo lovoje ir kelionė jau tuoj bus kažkur tolumoje. Manau taip jaučiasi kiekvienas keliautojas, nesvarbu, ar jo kelionė buvo kopimas per kalnus, ar gulėjimas Turkijos paplūdimyje. Tai vistiek yra pabėgimas nuo kasdienybės.

Tradiciškai planuoju apžvelgti mūsų išvyką, nes labai jau smagu būna prisiminti.

Keliaujame mes rugpjūtį, netyčia taip gaunasi, bet matau kaip FB nuolat mėto priminimus kas buvo pernai, užpernai ir dar seniau. O buvo kelionės :). Pastaruosius porą metų mes vis keliaudavome motociklu, tačiau šiemet iš 2.5 turimų vienetų nė vienas netiko ilgai kelionei. Jau ir pernai su Princese nebuvo lengva.

Nelabai turėjome ir automobilį, nes varlytė jau byrėjo, o remontuot nebuvo motyvacijos. Tradiciškai šiek tiek pasiblaškėme. Gal kokį skrydį pirkti? Gal traukiniu važiuoti?

Bet paskutinę minutę viskas brangu, o iš anksto planuoti mes nemokame, nes planai pasikeičia net išvakarėse, tai kaip galima pirkt bilietą kažkada ten po pusmečio? Pavydžiu žmonėms, kurie taip moka. Taip pat ir Turkijos, Egiptai nė kiek nedomina. Na, jei norit padovanot nemokamą kelionę, aišku, paimsiu, bet jei turit atliekamų pinigų, tai geriau gal siųskit kažkur kitur?

Žinau žmonių, kurie ten važiuoja, valandų valandas apžiūrinėja viešbučių nuotraukas, rašo jiems laiškus klausdami koks bus maistas, internetas ir kambario apstatymas. Na ir gerai, jei jiems gerai, bet man žiauriai nuobodu. Kažkodėl mus su Gedu traukia tokios atostogos, per kurias nusibaigiam. 😀

Kadangi automobilio šiaip ar taip reikėjo, tai sugalvojom, kad paprasčiau bus nusipirkti, nei ten kokį skrydį išsirinkti :D. Nusižiūrėjome ir nusipirkome maždaug per valandą. Dar per kelias, tą pačią dieną, aš suradau, kas atvažiuos iki namų ir išsiveš mūsų seną mylimą varlytę (aka Nissan). Taigi, taip transporto priemonė atsirado. Sumanėme ja važiuoti į Odesą ir ant tų žodžių, trečią dieną po pirkimo, “naujasis” automobilis taip sugedo, kad teko palikti kitame mieste. Ir kai griežtai bei tvirtai nusprendėme, kad į Odesą nevažiuosime (tai yra ir jokių kitų būdų neieškosime), viskas išsisprendė. Mašina praktiškai be investicijų buvo prižadinta ir laisvas kelias važiuoti mojo iš tolo. Ar galima nepaisyti ženklų? Galima, bet kam reiktų taip kvailai elgtis?

Vis dar nežinojome kur. Todėl nusprendėme neplanuoti. Gal Vokietija, gal Olandija, gal tik Lenkija. Važiuojam ir kiekvieną vakarą suplanuojam kur keliausime rytoj. Sounds good! Bet paskutinę (!!!) dieną sugalvojome įgyvendinti planą, kurį norėjome imti motociklu ir apvažiuoti Baltijos jūrą (atmetant Rusijos dalį). Na ir kodėl gi ne? Finansai kiek riboti (automobilio pirkimas, padangos, draudimai ir etc., gerai gi nugręžė), tad net nesvarstėm jokių ten viešbučių, hotelių, motelių. Žinau žinau, galima ir nemokamai prasisukt per couchsurfing, arba pigiai per airbnb, bet abu šie variantai dvelkia per dideliu social reikaliuku. O mes su Gedu nesame small talk gerbėjai ir šiaip vargina tas atidirbinėjimas besišypsant. Taip, mes tokie. It’s true! Todėl planas buvo miegoti mašinoje ir kempinguose. Taip, aš mėgstu lovą, stogą virš galvos, dušą ir tuli90ką už kelių žingsnių. Kmon, aš gi net blogą apie špaklių rašau ir man tai patinka. Bet nebaugina ir viso to nebuvimas. Po dviračių kelionės per Europą, kurios metu mes miegodavome ten pat, kur tą daro benamiai, kai neturėjom net palapinės, man kažkaip tą daryti mašinoje, ar sąlyginai saugiame kempinge yra visai ne taip ir blogai. Ir net žodis “blogai” čia nėra tinkamas. Gal sakyčiau, kad nėra taip ir nepatogu, kaip skamba.

Kelionės žemėlapis maždaug toks:

Dar reikėjo apsispręsti nuo kur pradėsime kelionę: per Latviją ar per Lenkiją.

Mintys tokios, kad norime aplankyti keletą miestų: Gdanską, vieną iš vokiškos šiaurės miestų, Kopenhagą, gal Oslą. Švedijoje faktas, kad praleisime Stokholmą ir kitus miestus, tad norėsis daugiau dėmesio skirti gamtai. Kelionių patirtis sako, kad įpusėjus kelionę įspūdžiai atbunka, viršų dažnai ima nuovargis, visokie planai tampa “ai, geriau pamiegam”, tad apsisprendėme imti Lenkijos kryptį. Dar bus jėgų miestams (ne tik juose pavaikščioti, bet juk ir įvažiuoti visada būna stresas), o po to, jau gamtai kiek liks tų jėgų, tiek liks. Estams ir latviams dėmesio skirti neplanavome visai, jie jau nemažai apžiūrėti, o ir šiaip norisi ką nors pasilikti netolimam aplėkimui.

Taip pat, turiu paminėti, kad mes retai kada domimės turistiniais objektais, darome namų darbus ir kitaip ruošiamės miestų žvalgybai. Na nėra man taip jau labai svarbu, kada kokia karalaitė prie lango rymojo. Jei objektas pasirodo labai įdomus, aš daugiau informacijos ieškau PO aplankymo, o ne PRIEŠ jį. Beje, taip nutinka gana dažnai. Labiausiai mėgstam pavaikščioti kelias valandas, pakvėpuoti miesto dvasia pažiūrėti į vietinius. Tad mano pasakojimas tikrai nėra vertingas tiems, kurie ieško idėjų ką pamatyti, ką aplankyti.

Po tokios įžangos, kurią parašyti truko ilgiau nei susiruošti pačiai kelionei, jau galima pradėti ir dienų įspūdžius guldyti.

Pirma diena. Lenkija, Lenkija, Lenkija, Hitlerio bunkeris, Lašata mi kantare.

Pirmoji diena buvo šeštadienis. Atsikėlėm. Atsibučiavom su katėmis ir išvažiavome. Ir važiavome, važiavome, važiavome. Tiek to pasakojimo. Dar neprivažiavę Lenkijos užsimanėme kavos. O nusprendėme šioje kelionėje atsisakyti kavos iš degalinių. Taupumo sumetimais. Per 10 dienų ir ant kelto sutaupyt galima :D. Todėl į kelionę pasiėmėme automobilinę spiralę:

Tačiau nepasakyčiau, kad reikalas labai pasiteisinantis. Tiesiog labai ilgai šildo vandenį, kaista laidas. Tačiau tikrai ne kartą naudojome. Instrukcijoje rašoma šiukštu nenaudoti važiuojant. Mhm, aha. Taip taip. Tikrai nenaudosim, pažadam!

O po kavos kitas sustojimas buvo tik prie Vilko irštvos (visos nuotraukos pasididina jas paspaudus).

Na, dėl bendro išsilavinimo aplankyti įdomu, bet šiaip nelabai ten yra į ką žiūrėt. Žinoma, įspūdį man daro ištaškytas betonas. Galinga.

Bevažiuojant iš irštvos patekome į reidą. Policininkas sakė kažką ten bla bla bla ir liepė Gedui pūst į alkotesterį. O tada dar bla bla bla ir rodė kaip stipriai pūst reikia.

Juokinga.

Galiausiai užsimanėm valgyt, bet niekaip neradome kur sustoti. Pasiblaškę, pradėję irzti, sustojome parduotuvės aikštelėje. Ir čia jau matote po to kelionėse nuolat lydėjusios automobilinės kulinarijos pavyzdį:

Na kuo ne kemperis, kai viduje ir miegot gali, ir stalas pasidaro iš vidurinės galinės sėdynės, ir dar valgyt pasigamini. Tik dušo ir tuliko trūksta, bet kemperiuose, sako, jų ir nenaudoja.

Kai jau sugalvojome miegoti, tai bedėme pirštu į tokį palapinės ženkliuką navigacijoje:

Jie žymi arba kempingus, arba stovyklavietes. Apskritai Gedas navigacijai turėjo atskirą mobilų telefoną, o aš planšetę, kurioje nusistatydavau tą patį maršrutą ir galėdavau sekti eigą, pažiūrėti kas priekyje, paieškoti stovėjimo aikštelių, degalinių ir pan. Keista, kad ta pati programėlė, su tais pačiais, tą pačią dieną, įrašytais žemėlapiais, ir tais pačiais nustatymais, ko vengti, kartais suskaičiuodavo visai kitą maršrutą iki to paties taško.

Palapinė mus atvedė į kempingą Stegna miestelyje. Kempingas keistokas. Įsivaizduojate Palangos pliažą karštą dieną? Na, kai eini eini ir nerandi kur dekutį pasitiesti (aš irgi sunkiai suvokiu save tokioje aplinkoje, bet kokius du kartus gyvenime taip pasitaikė. Neklauskit.). Tai va čia taip pat, tik sunku rasti, kur palapinę pasistatyti. Jos buvo visur.

Plotas didelis. Kaina – 60 zlotų (visas kainas dabar ir vėliau rašysiu turėdama omenyje du žmones, automobilį ir palapinę, o jei kalba eis apie kelius ar tiltus – lengvąjį automobilį). Ir deja deja, kortelių nepriima. Iki pačios Stegnos keli kilometrai ir rusiškai kelią bandantis nupasakoti vyrukas sakė neit per mišką, nes pasiklysim. Aha aha, taip taip, jo jo. Tai va, tuo mišku, sutrumpindami kelią, pramankštinom kojas. Juokinga yra tai, kad atėjus iki vienintelio gps rodomo bankomato gan dideliu spinduliu, pasirodė, kad jis rodo… pelytės kursorių. Pelytės kursorius, aišku, gražu, bet ne to norisi iš vienintelio mieste bankomato. Em… Gedas jau ruošėsi eiti ieškoti, kad gal kas iš pardavėjų pakeistų mano apdairiai turėtus eurus, bet tuo metu, kitoje gatvės pusėje, pamatėme… Dar vieną bankomatą. Veikiantį! Aleliuja!

Grįžę ir susimokėję dar patraukėm prie jūros, kur paklausėm Lašatosmikantarės ir sulapnojom ledų burbuliniame vaflyje. 15 zlotų. Sako, dabar jie mados klyksmas. Įdomus daiktas į kurį prikrauta vaisių, sausainių, snikersų, bounty ir kitų šokoladukų, prilaistyta užpildais ir apskritai – cukraus bomba, kurią suvalgyti užtrunka bent pusvalandį. Naktis pliaže galėjo būt ilgesnė, tik kad lyt pradėjo.

O aplink palapinę virė gyvenimas. Kempinge dominavo lenkai. Ir visi gėrė gėrė gėrė. Klausė repo… Bet stebėtina, kad nesimatė nei agresyvių nuotykių ieškotojų, nei buvo labai jau triukšminga (įvertinus žmonių kiekį). 4 ryto pradėjo gatvėje šaukti taksiukų reklamuotojas, bet ant jo ėmė kažkas rėkti ir vėl viskas nurimo. Lašata tad…

Antra diena. Gdanskas. Pablūdijimai po Lenkiją. Lenkija Lenkija Lenkija ir vokiškas autobanas. 

Ryte atstovėjusi nemenką eilę prie dušų radau Gedą jau supakavusį visus daiktus. Tai pagėrėm kavos ir patraukėm link Gdansko. Čia pat išmokom pirmą pamoką, kad reikia GPS liepti vengti keltų, nes jis tik pyst ir nuvedė mus prie upės :D.

Gdanske tiesiog GPS pagalba nusitaikėm į aikštelę kuo centriau, bevažiuodami kaip tik pamatėm vieną tinkamą, mokamą. 4 zlotai valandai. Palikę mašiną ir pasukę už kampo… pamatėm apžvalgos ratą (aka Velnio ratą). Čia jau aš labai norėjau pasisukti. Kiek kainavo nepamenu, bet užsifiksavo, kad gal po kokius 8 eurus maždaug. Apsuko kartą, maniau jau ir viskas. Apsuko kitą – apsidžiaugiau nauja proga pasidairyti. Apsuko trečią. Kai suko penktą jau pradėjau galvoti: “ei išleiskit, nusibodo, nebenoriu!”.

Bet iš viršaus gražu! Prie pat rato kažką stato.

Man kai tik kranas, tai ir gražu. Rimtai! Pastoliai vaizdus gadina, o kranai puošia. Visur senamiestyje prikaišiočiau kranų, jei galėčiau.

Gdanske vaikščiojom 3-4 valandas.

Susukom daug ratukų, apžiūrėjom daug gatvelių, turgelių, sendaikčių turgų, buvom ir prie naujo Antrojo Pasaulinio karo muziejaus, bet nesusigundėm užeiti.

Miestas man tikrai labai patiko. Norėčiau grįžti rudenį, ar žiemą, kai mažiau žmonių.

Baigę vaikščioti, pro Gdynią patraukėme Vokietijos link. Pagal planą dar norėjome sustoti viename pajūrio miestelyje Lenkijoje. Tačiau įveikę krūvą kelio darbų, čia irgi radom gryną Palangą, nebuvo kur sustoti, tai apsisukom ir tiek.

Tada kelias kelias kelias ir įšovėm į Vokietiją. Taip tiesiog įšovėm į greitkelį :). Bet jau temo, reikėjo kažkur miegoti ir šlovė vokiečiams, bet jei turi labai geras pakelės aikšteles, kurios autobanuose išdėstytos gal kas 15 km. Visur yra normalus tulikas (yra popieriaus ir kur nusiplaut rankas), pikniko lauko baldai ir šiaip tvarkinga. Tokiose žmonės miega. Žemėlapyje atrodo taip:

Realybėje maždaug šitaip:

Čia ir išbandėm kaip miegasi mūsų mašinoje. Puikiai. Aikštelėje tikrai nebuvom vieniši. Furos, kemperiai…

Trečia diena. Dušas degalinėje, Liubekas, Danija, ramusis kempingas.

Aikštelė buvo gera, bet dušo, aišku, trūko. Sustoję degalų, pamatėme, kad degalinėje toks yra. Ką gi. Metas naujai gyvenimo patirčiai. O jūs ar prausėtės degalinėje? Dušas regis kainavo po 3 EUR. Atsirakinusi patalpą buvau tikrai nustebusi. Žinote, per keliones teko miegoti ne viename viešbutėlyje, bet vokiškos degalinės dušas pranoko visus juos. Būdavo tokių, kur krenta durys, kur kabo senos užuolaidėlės, kur prieblanda, vanduo drungnas, ar visai nėra vietos. Čia gi erdvu, švaru, šviesu. Labai artima tam, ką esu mačiusi 4 žvaigždučių viešbutyje, tik kad nėra rankšluostukų, muiliukų, šampūniukų ir chalatukų.

Dar bestovėdama Lenkijos kamščiuose skaitinėjau ką galima pamatyti šiaurės Vokietijoje. Viva mobiliam internetui! Nors Tele2 man jo neduoda “nemokamai”, bet kad ir kokių 10 eur sumokėt už kažkiek ten gigų jau ne kosmosas, lyginant su anksčiau. Tad wifi niekur net neieškojau, mobilų internetą naudojau visur ir visada kai reikia, įskaitant ir video žiūrėjimą bei žemėlapius. Tai va, paskaičiau, kad rekomenduoja aplankyt Hamburgą (matėm, gražus, kartočiau), Brėmeną (matėm, gražus, kartočiau) ir Liubeką (nematėm). Tai pasirinkom visai nematytą ir labai gražiai internete apdainuojamą miestą.

Ką aš galiu pasakyti. Gražumo neišpasakyto. Atrodo kaip žaislinis. Beslampiojant radome, kad galima pasikelti į bažnyčios bokštą (aš saugojau bilietą, kad parašyčiau bažnyčios pavadimą, bet pamečiau).

Užsukit! Ir Rotušė jų labai graži. Ir šiaip labai smagu pamaklinėti siauromis gatvelėmis. Beje, automobilį palikome gatvėje, kur buvo lyg ir nemokamas stovėjimas. Dar pas kažkokią išvažiuojančią tetą paklausėme ar reikia čia mokėti, patikino, kad ne. Tačiau ramu tikrai nebuvo, tad po kelių valandų radę mašiną nužblokuotą ir nenubauduotą, tikrai apsidžiaugėme.

Toliau – Danija. Apie važiavimą autobanuose nėra ką pasakoti, o ir Gedas sakė, kad parašys apie vairavimą atskirai. Danijoje mes nusižiūrėjome kempingą dar nepervažiavus Storebælt tilto. Ant jūros kranto.

Kai ieškodami nakvynės pirmą naktį bedėm tašką Lenkijos žemėlapyje, nenujautėm, kad pateksim į Palangą, nors turėjom. Lašata mi kantare nebuvo blogai. Kai bedėm tašką Danijos žemėlapyje aš jau truputį pasiruošiau Palangai. Gi ant pat kranto taip pat. Paskutiniai 50km sukėlė įtarimų, kad čia jokio kempingo nebus: super cute skandinaviški kaimukai su išjungtais žmonėmis. Nu rimtai. Nemačiau nė vieno. Tik su keliais auto prasilenkėm. Bet kempingas buvo. Kortelėmis atsiskaityti galima. Apgyvendintas tankiai, bet vieninteliai garsai – kombainas tolumoj. Kempingas vadinasi “Aa Strand” jei kam įdomu. Kainavo apie 20 EUR. Ir dar 2 kronos už 2 minutes karšto vandens.

Pataikėm į saulėlydį.

Ketvirta diena. Tiltai. Kopenhaga. Švedija. 

Aš truputį nerimavau, nes esu panikierius. Man buvo baisu, kad važiuot reikės tais dideliais mokamais tiltais (ir pvz., bus kokių nors nesklandumų) ir Kopenhaga didelis miestas, baisu gi prigrybaut!

Todėl gana prastai miegojau. Pati kalta.

Ryte pasičiupusi 8 kronas (8 minutės vandens!) nupėdinau į dušą. Sumečiau visas į aparatą, pradėjau praustis ir… po 2 min vanduo baigėsi. Taip taip, kronas reikia mesti po vieną, o ne visas iš karto. Žinot, aš galvoju, kad nepražiopsojau eilės, kai protą dalino, ir paėmiau šiek tiek matematikos daugiau, nei gramatikos, bet kai instaliavo naudojimąsi dušų mokėjimo aparatais, tai rūkiau už kampo. Pastoviai apsilochinu. Bet šaltas vanduo irgi yra vanduo, nusibaudimui tinkamas. Nusiprausimui irgi. Sveika, žvalina…

Tai va, pirmas dienos įdomumas yra važiavimas per tiltą, čia rašo, kad jis 18km ilgio, bet kodėl man atrodo, kad gerokai trumpesnis? Tiltas mokamas. Kaina – apie 34 EUR. Užtvarai suskirstyti: žali, tiems kas turi leidimą, nuolatinius (turbūt), mėlyni – automatai, kur galima mokėti kortele, oranžiniai – sėdi teta, kuri ima ir pinigus (beje, man regis net keliomis valiutomis) ir korteles. Mes rinkomės oranžinį variantą – dėl visa ko.

Na įspūdingas tas tiltas. Man, tokiai iš kaimo, tai apskritai wow.

Kopenhagoje stebėtinai ramiai radome automobiliui vietos tiesiog gatvėje. Susimokėt galima tradiciniuose automatuose. Nelabai jie kažkuo kitokie nei mūsuose, tik tiek, kad reikia įvesti mašinos numerį, bet nereikia dėt lapelio už lango. Valanda – 5 kronos. Atsiskaityti kortele – no problem.

Sumokėjom už 4 valandas ir patraukėm miesto tyrinėti. Gedas jau šiek tiek matė per komandiruotes, tad galėjo greitai susiorientuoti, kur visas pagrindinis veiksmas vyksta. Apžiūrėjom ir žvaigždės formos pylimą, kurį vadinom “barbakanu”, prasiėjom krantine, matėm turistines vietas, taip pat ir parkus, kur čilina vietiniai.

Praėjome ne vieną žalią zoną, tikrai viskas taip užsienietiška, taip wow, įranga vaikams, skeiteriams, baseinai parkuose… Nesistebiu, kodėl danai laikomi laimingiausiais pasaulio žmonėmis.

Na ir dar kartą ačiū gerai navigacijai, iš miesto pavyko išvažiuoti be problemų ir čia mūsų laukė kitas tiltas, kuris jungia Daniją su Švedija. Mokėjimo tvarka ta pati, užtvarai švediškoje pusėje. Kaina – apie 56 EUR. Taip taip, Danija šiuo klausimu gerai nugręžė. Vos viena diena, bet palieki virš 100 EUR nieko nepirkdamas :).

Švedijoje jau važiuodama greitkeliu pradėjau aikčioti dėl visokių akmeninių sienų ir tunelių.

Po to jų buvo ir daugiau, ypač Norvegijoje, bet pirmieji vertė krykštauti.

Nakvynei sustojome analogiškoje vokiškai aikštelėje. Pas švedus jos irgi geros, tik gal retesnės. Miegančių aplink taip pat netrūko.

Penkta diena. Žiūronai, Norvegijos technikos ir mokslo muziejus, lietus, vėl Švedija.

Rytas pasitaikė šaltas ir lietingas. Čia galėjau pasidžiaugti, kad prieš kelionę humanoje nusipirkau iubersuperwow lietpaltį. Tai galėjau panaudot ir dar jaustis graži. Pamatę kažkokį kelio ženkliuką – gėlytę – nusukom pažiūrėt, kas ten yra ir radom žiūroną duračioką:

O anas gi interaktyvus. Žvalgaisi, užvedi centro kryželį ant burbuliuko ir pradeda kažką įdomaus rodyti. Tai filmuką, kaip kaimiečiai šiaudais stogą dengia, tai keičiasi vaizdas rodydamas, kaip laukymė atrodė prieš tūkstančius metų. Gaila, kad labai lijo ir buvo labai šalta.

Beje, dienos kryptis – Oslas. Neturėjome plano jį apžiūrinėti. Gal būtume apsigalvoję, jei oras leistų, bet pylė lietus, kad kur ten beprivaikščiosi. Tačiau važiuodama aš sugūglinau, kad yra toks visai įdomus Norvegijos Technikos ir Mokslo muziejus. Ir nereikia net į miestą lįsti. Techniką mes mėgstam, tad kodėl ne?

Gan lengvai radom, aikštelė nemokama, bet ankšta. Muziejus žmogui kainuoja apie 15 EUR.

Ir yra ten visko. Mes, tai aišku, ilgiausiai mocus apžiūrinėjom.

Bet šiaip sužinosit ir kaip popierius iš malkos gimsta. Step by step. Ir galėsit pažiūrėt medicinos skyrių (yra net kelios žarnos), pasižvalgyt po senovinės greitosios vidų. Pamatyt pirmą makintošą.

Yra ką veikt. Ypač su vaikais, nes rūsyje įrengta salė, kurioje daug interaktyvios veiklos. Mes jos net neapžiūrėjom. Nusileidom, apkurtom nuo vaikučių pasaulio stebuklėlių šauksmo ir nusprendėm, kad ir taip žinom kaip kas veikia 😀 O šiaip muziejuje praleidome kokias 3 valandas, bet yra ką ten veikti ir ilgiau.

Po muziejaus numatyta kryptis ir vėl į Švediją. Man labai labai labai gaila, kad oras buvo toks:

Ir čia ne vakaras nufotografuotas, o diena. Nors mes nebuvome gražiausioje Norvegijos dalyje, tačiau net ten kur važiavome, matėme keletą potencialiai nuostabių vaizdų. Tik apgaubti lietaus bei rūko jie neatsiskleidė. Tad Norvegija dar lieka motociklinėms kelionėms. Tiesa, dar turėjom tikslą rasti tinkamų dujų. Degalinės operatorius parekomendavo kažkokį tinklą, panašų į senukus, kur be problemų radome tai ko reikia ir net pigiau nei Lietuvoje.

Kadangi Švedijoje jau išsukome iš greitkelių, tai keliukas buvo gražus ir miegojimui nusižiūrėjome vietą, kuri pažymėta kaip Camp Site.

Radome kažką tokio:

Aikštelė ant upės kranto. Su stebėtinai tvarkingu lauko tualetu, keletu pikniko baldų. Ji nėra nemokama. Čia tas atvejis, kai į vokelį reikia įdėti pinigų ir įmesti į urną. Taip ir padarėm. Viena naktis kainuoja apie 6 EUR. Palapinę statyti pasirodė per šalta, tad įsikūrėm mašinoje. Ir vėl kitų kemperių draugijoje.

6 diena. Tiesiog Švedija.

Rytas prasidėjo galvos plovimu lediniu upės vandeniu. Bet kaip jau sakiau – vanduo yra vanduo.

Na, dienos planas paprastas. Važiuoti. Tiesiog. Ir grožėtis tuo, ką matai. Su Oslu baigėsi planai lįsti į miestus. Pačiu laiku, nes jau imame pavargti, todėl norisi tokio čilinimo. Ir jį gavome, nes Švedija man pasirodė labai graži. Na, kad ir visiškai eilinis pakelės vaizdas:

Čia stabtelėjome kavos išsivirti. Iš karto prisistatė krūva draugių:

Važiuodami ir žiūrėdami į milžiniškus riedulius vis juokavom. Įsivaizdavom, kad atvažiuoja pas mus švedas į svečius. Mes jį nutempiam į kokius Anykščius, prie to pačio ir savo Puntuką parodom… O mandagus švedas ką sako? “Mmmm, gražu… Patys padarėt?” Ten tų Puntukų mėtosi visur.

Dar vienas tiesiog stabtelėjimas prie kelio.

Širdis dainuoja. Miestus atradinėt faina, bet čia reikia tik žiūrėt ir semtis įspūdžius.

Stojom ir miške, kur aš prifotografavau pušelių bei samanėlių, bet dėl įrašo ilgio taupymo, gal jau nekelsiu. 🙂

Graži diena buvo ir baigėsi ji vėl žemėlapyje nužiūrėtu kempingu “Gullviks havsbad”. Spėjom laiku atvažiuot. Pasiėmėm išeiginę, tad apsistojom dviem naktims. Kaina ir vėl gi 20 eurų nakčiai. Norėjom ir skalbimo, tas kainuoja apie 5 EUR.

Kempingas smagus, daug ten žmonių, nors pagal kainas supratome, kad jau ne sezonas, ir iš vis po savaitės užsidarys. Virtuvė labai didelė, tad patogu pasėdėti, kai lauke šalta. Kaip kavinėj kokioj. O dušai nepatiko. Nemėgstu aš tų lagerių, kai nusirengti reikia bendroje patalpoje, nes kitaip nėra kur pasidėti daiktų. Nesu nudistė. Ir tiek.

Naktis buvo labai šalta. Net žadinau Gedą, kad atrakintų mašiną ir atsitempiau dar rūbų. O ir miegmaišio užtrauktukas sugedo. Mano apyrankė sako, kad aš 40 minučių bandžiau jį tyliai susegti. Nepavyko 😀

7 diena. Išeiginė nuo važiavimo. Kalniukas. Gyvatė.

Taigi, nusprendėme šią dieną niekur nevažiuoti. Galėjom gulėti sau pliaže ir skaityti knygas. Arba miegoti visą dieną. Bet ne. Nuobodu. Tad išėjom apylinkių tyrinėti. Juk gyvename pusiasalyje, matosi kitos salos ir kiti pusiasaliai, kalniukai visokie, gražu!

Iš karto prie kempingo radom pažymėtą taką vedanti ant kalniuko-akmenuko. Vistiek daro įspūdį tas vientisas 100 metrų akmens gūbriukas ant kurio augti bando pušelės. Ne visoms sekasi, daug buvo nuvirtusių.

Sėdi sau virš miško, gyvenimas gražus!

Aš prisiklausiau, kad pas švedus yra nemažai gyvačių, tai visą laiką apie jas kalbėjau ir bauginausi. Gedas šaipėsi šaipėsi, nepiktai, bet skeptiškai žiūrėjo į tas mano baimes. Juk ir Lietuvoje yra gyvačių, bet kiek per miškus braidom, gi nė vienos nematėm. Ir šast. Jis taku praėjo, o aš žiūriu – guli. Klausyk, sakau, o čia gyvatė (na ką žinau, gal kokios rūšies žaltys, kad ir be ausų)? Gedas, kuris ją peržengė nepamatęs, grįžo, patvirtino, kad gyvatė (po to paskaitėm, kad kaip ir pas mus, taip ir pas juos, nemirtinos tos gyvatės, bet paskaudėt stiprokokai gali). Taip kaip man pro ją dabar praeit, klausiu? Nuo tako žengti irgi nelabai noriu. Bet ai, ėjau ir praėjau. O kitoje kalnelio pusėje dar gražesni vaizdeliai.

Čia pradėjo grybaut GPS. Navigacijos įrenginių nepasiėmėm, o Google mano telefone iš vis rodė, kad mes kitoje saloje. Tad įdomus jausmas. Žinai, kad nepasiklydai, bet truputį keblu pasirinkt tinkamą kelią, kad nereiktų 20km aplink eit. O tiesiai per mišką, ką padarytume Lietuvoje, po tos gyvatės kažkaip nebesinori. Na, bet išėjom ten, kur reikia, pasivaikščiojimas iš “iki kokios gražios vietos knygų paskaityti” gavosi toks kelių valandų, bet buvo verta.

Naktis pasitaikė dar šaltesnė, vėjuota ir drėgna.

8 diena. Pietūs švedo žemėje. Kelias. Šokoladai. Tranzuotojas. Suomija. 

Iš tiesų ši diena jau buvo tokia tarsi lūžio, kada jautėmės pavargę, jau atėjo tas jausmas, kad važiuojame namo, kad nelabai norisi dar kažką pamatyti. O juk ir pamatyta daug. Pradedant Gdansku, Liubeku, Kopenhaga, baigiant gyvatėmis. Bet iki namų dar toli, vis dar važiuojame į šiaurę.

Per pietus sugalvojame sustoti įlankoje, tokioje vietoje, kuri žemėlapyje pažymėta pikniko ženkliuku. Paprastai ten būna stalas. Stalas buvo, bet bent iš pažiūros pasirodė, kad ten žemė privati.

Na bet ką, mes paskaitėme, kad Švedijoje galioja taisyklė “do not disturb, do not destroy” ir gali sau piknikaut net privačiose žemėse :D. Čia turbūt teorija labiau, nei praktika.

Pūtė vėjas, todėl Gedas automobilio viduje pradėjo virti kiaušinius. Kur buvus, kur nebuvus, ant keturračio atbirzgia švedas. Sustoja ir žiūri. Mes ten jam hello hello, pavalgysim ir išvažiuosim. O jis žiūri, mirksi, galvą purto. Sakau Gedui, kad anas nieko nesupranta. Ok, linksi Gedas ir iš mašinos ištraukia visą veikiančią dujinę viryklę su puodu, rodo, kad valgysim. Aha, puodo kalba visiems aiški, švedas tada rodo į staliuką. Matyt rūpinasi, kad mums patogu būtų, tada nueina prie vandens ir palikęs keturratį išplaukia. Pavalgom. Išvažiuojam. Ir grožėdamiesi pakelės vaizdais minam iki pat pasienio. Paskutinėje švediškoje degalinėje (beje, kuras pas juos brangiausias iš visų lankytų šalių) pasipildom degalų, užsiperkam šokolado. Ilsimės.

Gedas šokinėja per virvutę ir čia prisistato vaikinas su šimtu kuprinių ir gana naglai įsitrina į mūsų kelionę. Aš ne prieš tranzuotojus, bet būtent tas tipas man nelabai patiko. Gal todėl, kad užuot paklausęs ar negalime pavežti, pradėjo visokius “you are good man” ir pan. Gerai, kad mes tik kokius 60km ketinome važiuoti. Paėmėm.

Kas mane erzina, tas minėtas small talk’inimas apie nieką. Ar matėt žvėrių kelyje? Ar buvot tame mieste? Kur miegat? Bla bla bla? Pats tipas buvo iš Olandijos. Paleidę jį degalinėje, apsistojome kempinge, nors tikėjomės, kad ten bus stovyklavietė. “Camping Merihelmi” ant jūros kranto irgi gerai.

Kainavo vėl 20 EUR. Dušas pasitaikė pats jaukiausias.

Čia ramiai ir nebe taip šaltai išsimiegojom.

9 diena. Lyja. Nieko įdomaus. Kur miegosim?

Planas – atvažiuoti kuo arčiau Helsinkio. Ir viskas. Žinoma, žemėlapyje atrodė, kad važiuosime pro pasakiškus ežerus. Bet, kaip ir Norvegijoje, taip ir čia, reikalus gadino lietus. Teko va fotografuot pro langą.

Nors kai išgiedrėjo, tai norėjosi nors kažkokio įspūdžio pasisemti.

Suomijos greitkeliai nepalankūs keliautojams. Mažai sustojimų, jei jų yra, tai apie wc gali tik pasvajoti. Šiek tiek užkniso vairavimo ypatumai. Gedas dar papasakos, bet jei trumpai, tai pas juos yra dviejų juostų kelias. Viena – viena kryptimi, kita – priešinga. Kas kažkiek laiko atsiranda trečia juosta, kur gali aplenkti. 1-2.5 km. Tai va, tie suomiai, kai važiuoja ten kur dvi juostos – slenka. Kai tik atsiranda trečia – pradeda spaust. Ir taip visi. Pvz., net iki ašarų jau juokėmės. Važiuoja du kemperiai. Niekas negali jų aplenkt. Už šių – 5 mašinos. Tik išplatėjimas – kemperiai ima spaust. Baigiasi tie du km, kemperiai spėkit kur? Vis dar pirmi. Jei kas ir įvyko, tai kelios mašinos už jų persirikiavo. Ir taip daro visi. Neperpratom šito, bet pastebėti ėmėm jau Švedijoje, tiek, kad ten trečia juosta yra visada, tik kryptis keičiasi, tai viskas paprasčiau.

Vakarop pradėjom ieškoti, kur miegosime. Gerų aikštelių, kaip sakiau, jie neturi. Tad išsukom iš greitkelio į periferijas. O ten matėm labai daug šviežiai privirtusių medžių. Pasisekė kažkaip audros išvengti.

Tai va, kiek pavažinėję, mes sustojom vietelėje šalia miško. Kaip vyras ją pavadino – pasidulkinimo aikštelė. Nestokit tokiose. Jau įsikūrus miegoti, naktį, sustojo dvi mašinos, ir jaunimėlis vaidindamas, kad reikia nusičiurkšt, apėjo mūsų automobilį. Papypseno, pašūkavo, išvažiavo. Bet kažkaip tapo neramu, kad grįš dar nuotykių ieškoti, tad mes ilgai nesilaužę sugalvojom nešt manatkes kitur. Tiesiog taip, su miegojimo rūbais, sušokom į priekį ir išvažiavom. Pakeliui akimis žybsėjo lapės. Rasti kitą vietą buvo gana sunku, bet nužiūrėjau, kad greitkelyje į Helsinkį yra dar viena furų aikštelė (panašios paskirties į tas vokiškas ir švediškas, tik nei tuliko, nei erdvės, nei tvarkos). Radom, nors buvo gerokai užgrūsta miegančių, bet prisparkavom, perlipom į galą. Miegot. Tiesa, Gedas vistiek būdravo visą naktį.

10 diena. Helsinkis. Bauda. Keltas. Pärnu.

Čia prasidėjo diena, kuri man kėlė didžiausią nerimą. Juk mes neturėjome keltų bilietų. Taip taip, galėjom nusipirkti. Bet gi nežinojome, kurią dieną plauksime. O gal bus jėgų dar kažką apžiūrinėt? Gal planai keisis? Ilgiau truksim, trumpiau truksim? Sugesim?

Tiesa, prieš tai pasižiūrėjau, kad pigiausia lyg ir gaunasi plaukti su “Eckerö Line”. Keltas išplaukia 15.15. Bilietų kasos yra šalia prieplaukos. Tai va ir planas. Nuvažiuot, nusipirkt, išplaukt.

GPS užvedė per miestą, nors galėjo daug tiesiau, tai dar ir pamatėm gražių vaizdų. Uosto aikštelėje (2EUR/h) 3 valandoms pastatę automobilį sėkminga radom kasas ir nusipirkom bilietus (49 EUR).

Kadangi laiko dar turėjom gal 4 valandas, tai išėjome Helsinkio tyrinėti. Šiaip aš iš jo daug nesitikėjau, bet man stebėtinai patiko. Gal net labiausiai iš visų šioje kelionėje lankytų miestų. Taip, Gdanskas ar Liubekas labai gražu. Bet taip pucki pucki. Kopenhaga irgi žavi, bet labai erdvi. O Helsinkis pasirodė toks mielas, paprastas, neiščiustytas, nors turintis gražių vietų. Mes pasivaikščiojome ir po centrą, ir net stoty buvom, kur pirkau atvirukų, bet man mieliausias pasirodė uosto rajonas. Norėčiau ten turėt loftą. Su vaizdu į kranus.

Sakiau, kad kranai man labai patinka?

Ir dar sužavėjo akmeninis krantas, kur žmonės deginasi, skaito knygas, mačiau kelis ir su kompiuteriais.

Grįžę prie automobilio likus 15 min iki stovėjimo bilieto pabaigos, mes sugalvojom dar užeit į prekybos centrą šalia, todėl pasivarėm mašiną keliasdešimt metrų arčiau (aikštelė ta pati, tik zonom suskirstyta). Persivarėm lyg ir į nemokamą vietą (reikia turėti laikroduką dedamą už stiklo). Laikroduko neturėjom. Grįžę po 10 minučių radom užbauduotą automobilį. Juokinga, kad senas bilietukas dar galiojo, reikėjo gi mums tuos kelis metrus persivaryti? Reikėjo? Ne! Baudelė solidi. Didžiausia šios kelionės vienkartinė išlaida – 60 EUR. Nu kaimas mumyse, kaip dar tai pavadinti?

Aš turiu važiavimo į keltą traumą, todėl kuo laikas artėjo, tuo baisiau man darėsi, bet viskas praėjo sėkmingai ir po kelių valandų atsidūrėm Taline. Iš jo, be sustojimo varėm iki Pärnu. Ten buvom nusižiūrėję kempingą. 16 EUR. Ne pats jaukiausias, ne pats smagiausias, bet kritom miegot. Vienuolika su puse valandų tas miegas truko.

11 diena. Namo!

Be nuotykių. Namo namo namo. Dar sustojom latviškos jūros nufotografuoti.

Kad jau kelionė aplink Baltiją, tai reikia iš visų pusių pažiūrėti iki galo.

Ar man patiko? Labai! Tai ko gero antra geriausia mano kelionė. Ypač sužavėjo Švedijos gamta. Kartočiau jau ryt. Visada dar galima tą patį maršrutą imti iš kito galo. Daugiau dėmesio Helsinkiui, Suomijos gamtai ir ypač šiaurei, kurios mes nematėm. Dėmesio didesniems Švedijos miestams, žinoma – Norvegijai, Danijos kaimukams, o tada jau nestojant minti namo per vokiečius ir lenkus.

Tiek šį kartą.

5 thoughts on “5362 km kelionė aplink Baltijos jūrą”

  1. Panašu prasilenkėme. Startavome rugpjūčio 1 d., Lietuvoje buvome rugpjūčio 11 d. 🙂 Nelietėm Norvegijos, ir Lenkijoje bei Vokietijoje buvome toliau nuo jūros, kad aplankytume visų valstybių sostines. Labai smagi kelionė! 🙂

  2. Labai patiko kelionės nuotykiai! Ne mano stilius (tikriausiai nusistresuočiau negyvai tokioje), bet gal kada ir “perlipsiu” per savo baimes.

  3. Dėkui už tokį detalų kelionės aprašymą. Skaitant patvirtinau, kad ne veltui noriu į kelionę apie Baltijos jūrą… Motociklu… Jau palengva dėlioju mintis jai.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *