230/366 Šlapia 1939.50 km kelionė motociklu per Baltijos šalis

Šiaip gana sunku susikaupti ir parašyti šį pasakojimą, bet žinoma, gi pati noriu turėti istoriją ateičiai. Sunku, nes žygis nebuvo labai lengvas. Fiziškai. Tačiau kelionė buvo puiki, ir jei skaitydami galvosite kitaip, tai žinokite, kad žodžiai “šalta” bei “lyja” visada skamba nekaip ir sukuria kiek dramatišką nuotaiką, tačiau tai tik dokumentika :). Nuotraukose bus daug pilkos spalvos.

Šiaip mes žiauriai ilgai nežinojome, kur keliausime. Kadangi Gedas turėjo tik savaitę atostogų, tai atsisakėme minties važiuoti aplink Baltijos jūrą. Per Lenkiją taip pat nesinorėjo išbarstyti keturių dienų, tad laužėm laužėm galvą ir nusprendėme keliauti į Estiją. Jau buvom truputį po ją pasivažinėję prieš porą metų. Apie kelionę rašiau čia. Dalis maršruto buvo matyta. Taip pat pernai iš karto po vestuvių važiavome su draugais į Saremą. Istorija užrašyta čia. Taip pat esu buvusi Taline. Po visų šių apsilankymų turiu pasakyti, kad man labai patinka Estija.

Mūsų žygio žemėlapis. Nuvažiuoti 1939.50 km per 7 dienas.

 

1 diena. Šeštadienis. Paliekam namus. Gedimas. Molkelis. Kempingas.

Šiaip mes krapštėmės labai ilgai. Jau galvojau tikrai išvažiuosime tik vakarop. Nieko keisto, gi reikėjo daiktus susikrauti, žemėlapius sužiūrėti. Jei manote, kad tą darome iš anksto, tai yra kitaip. Keliavome su bako kuprine, bagažine ir dviem naujais šoniniais krepšiais, kuriuos pirkome išvakarėse kmoto.lt parduotuvėje. Rekomenduoju, buvo tikrai patogūs, sakau kaip ne pirmą kartą keliaujanti. Ir viskas tilpo ko reikėjo ir net ko nereikėjo (pvz., palapinė).

Šį kartą visas dienas (su viena kvaila išimtimi) važiavome su pilna “žiemine” apranga: kelnės ir striukės su žyme “windproof” ir “waterproof”. Megztiniai. Aš su gera kaklo apsauga nuo šalčio.Turėjom odines pirštines ir po storų komplektą, maniškės apskritai šildomos :). Į kitas keliones važiuodavome su motodžinsais, striukėmis be termo pamušalo. Šį kartą žiūrėjome atsakingai, nes prognozės nieko gero nežadėjo. Orai nusimatė 13-18 laipsnių, vėjai, lietūs. Prognozės nemelavo, tinkama apranga nebuvo visai tinkama. Žinote, teko važiuoti tokiu oru, kai kelio termometras rodo oro temperatūrą 40, o asfalto – 60, bet pasakysiu visiems tiems, kurie sako, kad kai šalta galima apsirengti, o kai karšta jau daugiau nenusirengsi, tai eikit ir apsirenkit. Aš neįsivaizduoju kaip tas skafandras turėtų atrodyti. 

Taigi, apie 12 valandą pagaliau išjudėjome iš namų, stabtelėjome Utenoje užsipilti kuro bei kavos, o po to kažkur jau visai netoli sienos. Išvažiuojant iš degalinės pasirodė, kad motociklas neužsiveda. Jau buvo pradėję lyti. Su tuo motociklu buvo visko, galiausiai gavo princesės pravardę :). Čia buvo tokia istorija, kai pažįstama sakė, kad mums viskas genda ir genda 🙂 Na avarijoje sulaužyta kelioninė dėžė, ar nuleista padanga yra labiau nuotykis nei gedimas :). Bet šioje kelionė kas kartą kai kas nors sugesdavo, aš su šypsena vis pamaiviškai sakydavau: “nu tik genda ir genda” :). Tai va, kažkodėl princesė neužsivedė, bet buvo greitai išardyta ir pataisyta, netruko nė 5 minučių ir keliavome toliau.

Latvija iš karto pasitiko ypatingo puikumo keliais. Mes paprastai renkamės mažesnius, ten kur įdomiau, kur eismas ne toks intesyvus, mat retai keliaujame į kažkokį konkretų tikslą, mūsų kelionėse pats važiavimas sudaro didelę esmę, na, o tokiu atveju greitkeliai visai neįdomūs. Dėl tokių pasirinkimų Latvijoje beveik nematėme asfalto. O žvyrkelis žvyrkeliu, gyventi galima, mano vairuotojas jau nuo pernai kiek patobulėjo ir nelabai ten jaučiasi ar važiuojame latvišku asfaltu ar žvyru, kokybė ta pati, bet…

Bet GPS mus nukreipė į dar vieną žvyrkelį, kuris buvo molkelis. Tešlų tešla. Po to kai sumėčius mes vos nesivertėme, stojom, o Gedas pareiškė, kad reikia pavalgyti, nes nėra jau jėgų, pusryčiai buvo seniai, o laukia šioks toks susikaupimas.

Kažkaip ši nuotrauka tik dalinai atspindi tą molyną. Endurininkams smagu, bet gi jie veža žmoną ir dar krovinį :). Kol čia stovėjome dar pravažiavo kombainas, kelios vietinių mašinos praslinko. Aš trykštu džiaugsmu.

Ne tik kelias nuostabus, bet dar ir lyja smarkiai. Tiek, kad neperšlampami drabužiai tampa šlapi. Matyt kaip ir palapinės, atlaiko tik tam tikras sąlygas. Atkreipkite dėmesį nuotraukose kaip mes verdame kavą. Nestatysi puodo į tešlą gi. Pasistiprinome ir pirmyn. Na aš jau FB rašiau savo mintis.

Pono įgūdžiai pagerėjo. Nereikėjo gramdyt tešlos nuo savęs, susirinkinėt pabirusių kojų ar motociklo. Vistiek kai išvažiavom į tiesiog žvyrkelį aš leidau sau papykt ir 10 min. nekalbėt. Nors mes ir taip nekalbam kol nesustojam. Rimtai dainavau sau visokias dainas “i will survive” ir kitas. Esmė net ne molkelyje, kuriame mėto, o tame, kad jis žiauriai vingiuotas, ir jei iš už posūkio iššoks miškovežis, kombainas ar vietinis pasatas, gali nebūti kur dėtis, nes paprastai nepasitrauksi.

Besikapstant ir vakaras atėjo. Turėjome numatę kempingą Apalkans. Planavome miegoti palapinėje, bet visiškai sušlapę nesidžiaugėme mintimi, kaip reiks džiovintis toje mažytėje specialiai motožygiams pirktoje palapinėje. Tad vylėmės, kad gal turės kokį namuką, ar kažką. Atvažiavom šlapi kaip šunys, administratoriui Gedas sako, kad mes šiaip su palapine, bet gal būtų galima kokį kambarį gaut, ar ką. Namukų jau neturėjo, bet pažiūrėjo į mus ir pasiūlė kambarį, kurio jų kainininke  nėra, sakė patys naudoja, arba draugai, mat jis trukšmingas labai, virš virtuvės, kur vyksta aktyvus gyvenimas ir tualetų su dušine, kur visi tranko duris :). Me tai buvome laimingi gavę lovą. Kainavo 20 eu. Nakvynė palapinėje būtų kainavusi 16eu.

Džiovinamės, maitinamės, naršome internete, miegam.

2 diena. Sekmadienis. Saldējums Mājas. Jūra. Telefono sudužimas. Keltas. Lemputė

Ryte kempingo administratorius klausia ar žiūrėjom krepšinį. Ne, nežiūrėjom, bet jau skaitėm, kad visiška katostrofa nutiko. Išjudam toliau. Oras ne koks, bet beveik nelyja. Sustojame pirmoje pasitaikiusioje degalinėje. Kuri iš karto pradeda mums transliuoti reklamą apie Saldējums Mājas.

Mes galvojome, kad gal kur nors pasitraukus ji nutils, bet ne… Nežinau kada ji nutyla, bet tuos saldumsmajus išgirdom gal kokius 50 kartų. Tiesą sakant aš net kavos nebaigiau gert, nes nu, kai pradėdavo sukti iš naujo tą reklamą, galvojau pradėsiu kaukt!

Toliau keliais keliukais, vingiais vingiukais pasiekėme Estiją. Latviai tą pajūrio kelią link sienos pasitvarkė, dar pernai važiavom stovėdami prie šviesoforų. Tada vyras kažkur nusuko ir nuvežė prie jūros. Man labai patinka estų jūra, nes aš nevertinu to smėliuko, kur pas mus. Tas atšiaurumas, akmenys, vėjai, man daug labiau patinka! Na, tik buvo šaltokoka, tai nenorėjau net šalmo nusiimti.

Pasižvalgę, pasifotografavę ir sustoję Parnu parduotuvėje mes judėjome link Haapsalu ir po to kelto Rohukula miestelyje, į salą. Pakeliui sustojome medinėje autobusų stotelėje išgerti kavos bei sukrimsti Paprikapirukų. Dar pakalbėjome, kad velnias, kas čia per vasara, sėdim su vilnoniais megztiniais, striukėmis, užsisagstę ir pirštinių nesinori nusiimt. Pakeliui į keltą dar supila lietus. Atvažiuojame, paaiškėja, kad pateikėme į tą tarpuką, kur kelto reiks laukti 1.5 valandos, tad einame į kavinę. Kol Gedas renkasi daiktus aš smunku į WC, o išėjus matau kaip jis ateina ir su TA šypsena sako – turim bėdą :). Aha, bėda tokia:

Šiaip ten buvo mūsų navigacija :D. Gerai, kad estai svetingi internetu ir kol sėdime kavinėje, greitai parsiunčiam ir sudiegiame šiokius tokius žemėlapius į mano telefoną. Dar turime rankinį Garminą geokešingui, tai dar ne viskas taip baisu :). Pagalau ateina laikas pasikrauti į keltą. Kol stovime eilėje labai trumpai, bet itin efektingai supila kruša. Kikenam iš situacijos. Šlapia. Šalta :). Po kelionės į Paryžių aš turiu šiokią tokią fobiją to momento, kai reikia riedėti į keltą. Kai berniukas parodo, kad jau mes turime važiuoti (vienintelis motociklas) mūsų princesė neužsiveda. Ho ho! Na, bent jau iš pirmo karto. Tik iš kokio trečio :). Šaltis ir drėgmė :). Pasišaunam, po to viską kelią ima nervas, kad vėl bus bėdų. O čia kol plaukėme nufotografavau kelionės spalvą 🙂

Persikėlimas trunka apie 1 val ir 20 min. Puikiu oru būtų smagu, nes ir krantus įdomu stebėti, ir viduryje kelio yra nedidukė negyvenama salelė su švyturiuku. Akmenys, vienas krūmas ir vienas švyturys.

Motociklas nesiožiavo, laimingai išvažiavome, bet iš vėl mus pasitiko lietus, toks stiprus, kad sunku buvo navigaciją sužiūrėti, tad teko pasisukinėti kol radom nakvynės vietą. Buvome per booking.com pasiėmę tokią piramidę trims naktims.

60 eurų už naktį. Bendrame salos kontekste tai normali kaina, bet šiaip gana stipriai permokėjome. Tačiau rezervuodami galvojome, kad va bus ramuma, oras šaltas, gulėsime, skaitysime knygas, ir bus faina. Šiaip piramidės mintis super, bet išpildymas prastokas. Daug visai neišnaudotos vietos, bet tualetas su dušu juokingai maži, praktiškai praustis reikia sėdint ant klozeto. Dar radom neveikiančią lemputę prie lovos, o kadangi atvažiavome atseit skaityti, tai paprašėme pakeisti. Kraupom žiūrėdami kaip dėdė pukši, bando išsukt tą lemputę, galiausiai nusuko visą šviestuvą ir išsinešė kovot į savo namą. Lempą gavom, skaityti galėjom. Dar radom ir elektrinį radiatorių, tai visą laiką kūrenom ir rūbus džiovinom. Ramybės ir tylos taip pat daug, o štai internetas piramidėje netraukia. Tik lauke, bet ten lyja, arba šeimininkų name.

Vakarop lietus aprimo, tad dar išėjome pasivaikščioti. Radome milžino skulptūrą, mažą parduotuvę, kurioje buvo nealkoholinio alaus ir galima atsiskaityti kortele, pasėdėjome prie jūros gražiame kadagių ir šermukšnių krante.

 3 diena. Pirmadienis. Skaitymas. Pamiršom apsirengt. Geokešingas.

Atsikeliame, papusryčiaujame, paskaitome internetą pusryčių kambaryje. Lyja. Šalta. Einame skaityti. Po trijų valandų skaitymo pradedu muistytis. Gal varom jau kur nors? Tiesa, jei įdomu, tai per šią kelionę perskaičiau 3.5 knygos. Carin Gerhardsen “Imbierinis namelis”, John Locke “Išgelbėti Reičelę”, Sandra Brown “Dugnas” ir įpusėjau Mari Jungstedt “Nematytas”. Kaip tik pasirodo kažkas panašaus į saulę, tad mes drąsuoliai, o gal ir kvailiai, maunamės motodžinsus ir patingim įsisegti pamušalus į striukes, nes gi jie džiūva. Išlekiame geolobių ieškoti. Pirmas lobis visai netoli gyvenamosios vietos, tokiam siaurame iš abiejų pusių jūros skalaujamame, iškyšuliuke.

Man tai ten labai gražu. Žolė nuganyta, tik kadagiai ir keli kiti medžiai. Ganosi avys, kurios ten kažkokios istorinės ir su ES parama atkuriama avininkystė.

Lobis pajūryje :). Jau lyja lietus :).

O bet jis nesutrukdo ropštis į medį kito.

Kiek pavažiavus pasukam gilyn į miškučius ir gyvenvietes. Labai įdomu pažiūrėti kaip neįtikėtinai gražiai gyvena vietiniai saliečiai. Regis užkampis, o žolytė nupjauta, kaimiški rakandai gražiai sustatyti. Tikrai nuostabi sala!

Šalia kelto, kuris kursuoja tarp Hiiumaa ir Saremos salų, lobiuko, deja, neradome, bet buvo labai gražu ten.

Tačiau šalta. Ir pila lietus, todėl sukam link namų. Padarom sustojimą prie didelės parduotuvės, kur nuolatos juokauju, kad pirkime ledų! Vakaras su knyga.

4 diena. Antradienis. Kai mūsų nesulijo. Turistaujame aplink salą.

Ryte mano telefonas rodo, kad nelis visą dieną iki pat 18 valandos, todėl džiugiai išsiruošiame salos tyrinėti. Šį kartą klaidos nedarome ir apsirengiame kaip padorūs žiemos turistai. Princesė iškrečia pokštą ir vėl neužsiveda. Šį kartą akumuliatorius. Na, bet Gedas pasistumdydamas nuo kalniuko (štai kaip svarbu pasirinkti gerą gyvenamą vietą!) užveda ir birbiame.

Pirmas sustojimas (juos už mus planuoja geokešingas) prie senos bažnyčios. Jau pasiruošiu skaityti stende apie ją, o ten apie meteoritą, jo kraterį, gylį, istoriją. Bažnyčia šalia kraterio. Drėbtelėjo kažkada tų meteoritų į estų salas.

Po to ratu apsukam salos aerodromą. Lėktuvų, gaila, nebuvo, bet vieta tai labai faina. Aišku, šalia jūros. Ten netoliese va, kosmonautai neatrastas žemes tyrinėja.

Po to lobiavimas atvedė prie mažytės medinės bažnytėlės ir kapinaičių miške.

O bevažiuodami toliau radome tanką.

Atrodo kaip tikras. O iš tiesų…

Tai kažkokio filmo 1944 dekoracija. Šalia ženklas kviečiantis į karo muziejų, bet mes šį kartą skipinam ir važiuojame prie Tahkuna švyturio, kur išgeriame kavos, nusiperkame atvirukų ir užlipame į viršų (bilietas 2 eurai).

Vėjas toks, kad aš aplink nedrįstu apeiti 🙂

Toks, kad darant nuotrauką viršuje, gūsiai neleido ramiai stovėti.

Man padarė įspūdį, kad 1874 metais švyturys pagamintas Pranzūzijoje ir iš ten atgabentas. Bandau įsivaizduot tuos laikus… Vidus tai toks truputį steampunkiškas – metaliniai laipteliai, raityti turėklai, daug veržlių :).

Šiaip mes nelabai planuojame apsilankymus garsiose turistinėse vietose, todėl deja pražiopsojome, kad dar pakeliui buvo garsenybė, vienas seniausių pasaulyje švyturių. Ai, bet bus proga grįžti. Užtat nuvažiavome prie raudono gražuolio, Ristna švyturio. Šis irgi atgabentas iš prancūzų, po pirmojo pasaulinio karo sutvirtintas betonu. Į viršų nebelipome, bet skaniai pavalgėme paprastoje kavinukėje.

Na, o kad jau turistaujame, tai dar sustojome prie pažintinio keliuko per pelkes ir apsukome ratuką mediniu takeliu. Pvz., čia sužinojome, kad Estija turtingiausia Europoje ledynmečio rieduliais.

Tą dieną susukome smagų ratuką.

Pirmas kartas kai mūsų nesulijo. Nors šilta tikrai nebuvo, na apie +16 su labai stipriu vėju.

Lyti pradėjo kai grįžome, todėl negalėjome lauke pavakaroti ir painternetinti, teko eiti pas šeimininkus. O norėjome booking.com paieškoti kur miegoti kitą naktį. Nieko neradome ir nusprendėme važiuoti link kempingo, kurį prieš du metus matėme šalia tos kitos estų “jūros” – Peipus ežero.

5 diena. Trečiadienis. Nulūžo kažkas ten. Lyja. Keičiam planą. Šuo. Nerealus vaizdas. Saulė.

O rytas pasitinka… Lietumi! Kol valgom pusryčius šeimininkė sako, kad esame pirmi jų turistai, kuriems taip nepasisekė su oru, nu taip, kad visą laiką! Taigi va, o sala tai vistiek labai patiko. Nu taip labai labai!

Susikrauname mantą, įkvepiame oro ir princesė vėl rodo ožius. Laba diena, nevažiuosiu. Gedas nueina pasistumdyti ant kalniuko :). Grįžta ir vėl su TA šypsena. Sako, turiu blogą naujieną, nulūžo tavo pakojis. Na ta detalė, kur aš dedu kojas. Smaguva! Lieka šiek tiek liekanėlių tad ne viskas taip blogai, galiu truputį pasiremti ir mes atvažiuojam į keltą. Vėl reikia laukti beveik 2 val.

Taip, mes žinojom grafiką, bet tiesiog kiek per anksti pavyko susiruošti, o dar planavome palobiauti, gražu ten perkėloje. Bet… Bet lyja, smarkiai ir šaltai. Todėl sėdim, laukiam, dalinamės telefonu, internaujam. Į keltą pasikraunam laimingai, tik šlapi. Išsikrauname laimingai, tik šlapi. Planuojam Taline ieškoti kokių nors ala senukų, kad pataisytume tą pakojį, bet Haapsalu pamatau Bauhaufą ir ten sustojame. Lyja :).

Gedas išradingai išsprendžia problemą ir judame link Talino. Šita atkarpa buvo viena šalčiausių kelionėje. Brrr. Kažkur dar pastebėjom, kad lempos neveikia, tai dar vienas pataisymas per lietų :). Tuo metu pakalbam, kad visi ženklai rodo, kad mintis važiuoti į tą kempingą bloga, reikia keisti planą. Labai neskaniai pavalgę Hesburgeryje (blogiausia vieta iš visų junk food vietų) ir net negavę ten interneto, mes sustojame Statoil, kur internetą gauname. Kaip ir kavos. Pakeičiame planą ir užsibukiname viešbutį Viinistu miestelyje. Tai Estijos šiaurė, buvom ten, gražu ten. 55 eurai už naktį, tačiau kai esi toks sušalęs ir šlapias  – dzin. Tuo metu ir saulė išlenda, tad sprendimas pasirodo dar geresnis. Važiuojame miškučiais, kur aš sėdėdama ant motociklo grybauju – šakės, jei kas 10 grybas geras, tai juos surinkę nebūtume į bagažinę sutalpinę.

Viinistu pasirodo yra meniškas miestukas. Neturi net parduotuvės, bet turi meno muziejų, teatrą, restoraną, o mūsų viešbutis irgi vadinas Art Hotel. O man žadą atima vaizdas.

Jūra iš karto po balkonu. Bangos. Šniokštimas. Tolumoje salelė su švyturiu. Man pasidaro gaila, kad neturime laiko ilgiau pasilikti, galėčiau tik sėdėti ir pro langą žiūrėti, tačiau išeiname pasivaikščioti.

Na ir einam einam mes takeliu, žiūrime su mumis eina didelis, senas, geras šuo. Nu taip ryškiai išvedė turistus pasivaikščiot.

Ėjom ėjom, kol bruzgynus priėjom. Šuo sustojo, pažiūrėjo tokiu žvilgsniu: “nu visai jau! Jei jūs ten, tai aš jau eisiu”. Nėjom ten, apsisukom. Vėl kartu su meškiuku tapsėjom. Ir aš jau pradėjau galvoti, kaip čia jo reikės mandagiai nusikratyti. Na, einam, pro mus pravažiuoja mašina, kurios vairuotojas net persikreipia. Už kelių metrų sustoja, išlipa ir pradeda barti šunį, kurio vardas Aro. Ką ten jam sako, mes nesupratome, bet kažkas tokio, kaip “nu kur tu VĖL valkiojiesi”. Ačiū, Aro, už ekskursiją! Vieta ten nereali, būtinai nuvažiuokit!

Parduotuvės neradome, brangiai pavalgome restorane. Skaityt ir miegot!

6 diena. Ketvirtadienis. Ta kita “jūra”. Tartu. Akumuliatorius. Liūtis. Vieni viešbutyje.

Pusryčiai viešbutyje puikūs. Iš šiaip man viskas ten labai patiko. Plano neturime. Iš pradžių galvojome rezervuoti viešbutį, bet po to pažiūrėjome, kad oras geras, galim nakvoti bet kur palapinėje, norisi jau kuo arčiau Lietuvos atvažiuoti, tad traukiame į kelią. Žinoma, prieš tai Gedas surengia šou viešbučio pusryčiautojams stumdydamas princesę.

Tiesiog važiuojame iki pat to Peipsu ežero. Prie jo stojame apsirengti. Saulė saule, bet šalta.

Tačiau nelyja, o tai maloni patirtis. Tartu galvojame rasti naują akumuliatorių motociklui. Sustojame tarp Statoil ir Macdonaldo. Patogi strateginė vieta internetui gaudyti. Aš greitai surandu tinkamą parduotuvę (pasigirsiu, kad mano ieškojimo įgūdžiai visai neblogi ir ne kartą pravertė). Ši pasirodo pakeliui. Kur mus rūpestingai aptarnavo.

Apšopinę princesę mes patraukėme toliau. Deja, pavakary sausumo idilė baigėsi. Per gerai mums sausiems. Gavom krušos. Bet tokios efektingos. 3 minutės ir per visus sluoksnius pajutau, kad net apatiniai šlapi. Kelias plaukė, vietomis akvaplanavome. Kažkodėl palapinėje miegoti nebesinorėjo :/. Liko ji nepanaudota. Telefono naršyklėje dar nuo ryto buvo atidarytas booking.com puslapis su tikėtinu viešbučiu. Interneto neturėjome, tai nusprendėm važiuot pagal adresą ir žiūrėt vietoje. Šviežiai greideriuotais latvių žvyrkeliais atvažiavome iki ežero. O ten toks bajorkiemis. O mes vieninteliai klientai :). Kambarį gavom. Vakarienę gavom. Latviai biški išprotėję su porcijomis. Ten kokiems 6 vyrams užtektų, kiek mums prikrovė, tad naktį buvo sunkoka :).

O vieta tai ten graži tokia.

7 diena. Penktadienis. Namo namo namo namo!

Jau nėra jokio konkretaus tikslo, tik namo! Šviečia saulė ir tai vienintelė diena kai nei šalta, nei lyja, nuo pradžios iki pat galo.

Be sustojimo minam beveik 200km. Bet jau viską taip skauda, kad galiausiai stojam prieš Daugpilį į pakelės kavinę, kur irgi pribloškia porcijos dydžiu. Po to degalai, kertam Daugpilį ir čia pat Zarasai, kur pasipildom kavos dozėmis.

Po to jau be sustojimo iki pat namų. Kelias nuo Utenos yra baisus! Ne tik jo būklė, bet penktadienį į aną pusę nuo Vilniaus – šniūras mašinų. 100 km be didelių tarpų… Oh, o sekmadienį visi atgal…

Na ir ką aš galiu pasakyti. Beveik visada buvo šlapia, beveik visada buvo šalta. Buvo dėl to sunku, bet tuo pačiu ir įdomu. Galva pravėdinta, Hiiumaa įsimylėta, o kadangi, pasirodo dar ne viską pamatėm, tai būtinai noriu grįžt. Ir į Art Hotel, į tą balkoną, kažkada kai bus šilčiau. Įspūdžių gausu, Gedas gal ką papildys jei praleidau.

Mūsų klausė ar pailsėję grįžom, ar pavargę? Mes niekada iš savo atostogų negrįžtam fiziškai pailsėję. Matot gi kuo baigėsi 2 suplanuotos knygų skaitymo dienos :). O štai morališkai tai pavyksta atitrūkt, pamiršt, restartuot mintis.