Pirmas epizodas
Išsiregistruojame iš viešbučio, aš dar sugalvoju nusipirkti seniau nužiūrėtus atvirlaiškius. Mačiau, kad jie kainuoja po eurą.
Paimu du atvirukus, paduodu administratoriui du eurus. Vyrukas pasimeta, puola tikrinti kainos.
– Euro, – sakau aš.
– Yes, euro, – sušunka jis!
Ir aš jau noriu eiti, bet matau, kad jis kažkoks pasimetęs, blaškosi… Galiausiai bando manęs paklausti kaip aš interpretuoju kainą, ar galvoju, jog taikoma kažkokia nuolada ir jei du atvirukai, tai jie kainuoja po 50 ct ar kaip? Suraukiu antakius, nesusigaudau aš. Nesusigaudo jis. Bando pakartot svarstymą. Aš jau atsisuku į Gedą ir jau lietuviškai sakau, kad nesuprantu, ko iš manęs nori. Atvirukai po eurą, paėmiau du, daviau du, kame reikalas?
Gedas administratoriui rodo monetą ir sako, kad čia gi du eurai!
-a! Sorry Sorry Sorry! – juokiamės visi, nes anas kažkodėl pagalvojo, kad aš duodu vieną eurą, o ne du.
Daiktas kainuoja eurą, aš perku du juos ir duodu du eurus, o manęs klausia, kaip aš čia skaičiuoju. Ar galvoju, kad jie pradeda kainuoti 50ct? Ir aš pradedu galvoti, kaip aš čia skaičiuoju. Man patiko. 😀 Smegenų mankšta.
Antras epizodas
Ateinam jau į stovėjimo aikštelę su visais daiktais ir… nerandam mašinos raktelių. Iš pradžių ramiai išknisam Gedo kuprinę. Iš pradžių jis, po to aš. Nėra, nors turi būti. Tada jau imame rausti lagaminą, drabužiai virsta į purvą. Nėra. Tada jau nusprendžiame grįžti į viešbutį, gal kur iškrito kambaryje ir paskutinę minutę Gedas prisimena kažkokią ten itin slaptą, itin saugią (akivaizdu, kad taip ir yra) kišenėlę kuprinėje.
Tuo tarpu mintys lakstė visokios. Nuo ilgesnio pasisvečiavimo Taline, kol mums koks kurjeris atveš atsarginį raktelį, nuo svarstymų, kuo galėtų padėti gamintojo atstovai. Ir viskas mintyse.
Mane truputį ėmė juokas, nes prieš tai skundžiausi, kad kava nepadėjo prabusti. Čiut stresiuko ir taip pažvalėjom, kad iki Vilniaus grįžom net nepastebėję, kaip greit laikas pralėkė.