Labas,
tai ar lauki Kalėdų? Kiekvienais metais aš to klausiu. O mano pačios atsakymas kasmet vis kitoks. Šiemet aš laukiu. Ir tam nėra jokios priežasties. Tiesiog retai išeinu lauk ir nematau to visiems nepatinkančio šurmulio. Kas rytą vis pažiūriu per langą: vėl prisnigo, ak. Ir laukiu laukiu.
Žinok, tie mažieji mano nykštukai ir vėl siautėja. Ištisai erzina katę. Negana to pavogė mano patį gražiausią atviruką. Su Muminukais raudoname fone. Įtariu puošia savo mažus namučius Kalėdoms. Tikiuosi grąžins. Juk peiliuką kadaise partempė atgal.
O šiaip aplinkui dedasi keisti dalykai. Savo sveikatą investuoju į dalykus, kurie to net neverti. Sutikti žmonės neįdomūs, pokalbiai banalūs. Ir vis dar skaitau Murakamį. Šį kartą “Norvegišką Girią”, kuri pasirodo begalo erotiška. Hm. Buvau pamiršusi. Bėda ta, kad Jo knygos mane paneria į kažkokią povandeninę erdvę, kur garsai kitokie, o vaizdai ryškesni. Po to naktimis nesibaigia sapnai, o aš nebegaliu rytais prabusti.
Šiemet nė karto nekilo mintis ieškoti rogučių ir kalniukų. Gal porą metų neišpildyti norai (taip kaip norisi) tiesiog eina ir praeina. O kuo juos pakeisti? Ar tai žiemos miego požymis: internetas valgis miegas? Ir vis dėl to aš laukiu Kalėdų. Gal dėl to, kad jos man tapo simboliu, nuo kurio aš vėl skaičiuoju gyvenimo dienas. Sukaks pora metų.
Ruoškis. Mes dar pasiausime. Kitaip nei pastarosiomis dienomis vertė aplinkybės. Savaip. Iš tikrųjų. Su aistra.
Iki.
Salomėja