Pasaka apie pastangas

Gyveno kartą nykštukas vardu Ampiukas. Turėjo tas nykštukas darbą. Augino šiltnamyje gėles. Ir nors jis buvo vyriausias gėlininkas, ištiktųjų buvo vienintelis. Jis vienas turėdavo suplanuoti, kokias gėles sodins šiais metais. Vienas sėjo sėklas. Vienas prižiūrėjo, kaip daigeliai dygsta. Tręšė, laistė ir piktžoles ravėjo. Jis vienas turėjo laiku gėles nuskinti, nes jei pavėluotų – visas derlius sunyktų. Taip pat Ampiukas turėjo rūpintis, kad tinkamai įpakuotos gėlės keliautų į turgų. Ir nuolat kovot dėl pakuotojų, kurie kažkodėl jo šiltnamyje dirbdavo tik kai laiko turėdavo.
Mylėjo Ampiukas savo darbą. Kaip ir visi kiek pabambėdavo, kad jau nusibodo. Kaip ir visi norėdavo būti labiau mylimas ir vertinamas. Tačiau niekam netrukdydamas po truputį dirbdavo.
Dar Ampiukas turėjo viršininką. Tai buvo vyresnis nykštukas, kuris prižiūrėdavo, kaip gi sekasi mažajam. Primindavo Ampiukui, kad jau laikas derlių nuimti, tikrindavo darbo kokybę ir kitus svarbius dalykus. Šiek tiek pyko Ampiukas. Galvojo, na taigi aš pats viską žinau. Negi, kada nors ko nors nepadariau? Bet kartu ir buvo dėkingas. Nes maža ką. Galima ir praleist kokią klaidą. Geriau paburbėt, nei į turgų nuvytusias gėles nusiųst. Bet visgi mažasis nykštukas ėmė jaustis blogai. Labai jis stengiasi kiekvienais metais parinkti gražiausias gėles. Ieško naujausių sėklų, tariasi su patyrusiais augintojais… Kuri gėlė išaugs gražesnė, o kuri kvepės geriau? O gal kažkuri turi svarbių gydomųjų savybių? Nepaisant pastangų jo vyresnysis nykštukas nori dar didesnių rezultatų. Neužtenka, kad mažylis viską vienas augina, vienas prižiūri, vienas už atsako už klaidas. Pasak vyresniojo jis tinginiauja, nes nesuranda, kokių nors itin brangių sėklų pigiai. Tokių iš kurių išaugtų nerealios gėlės, tokių, kokių neturi jokie kiti augintojai ir kurias pamatę visi išgraibstytų ir norėtų dar ir dar… Nusiminė Ampiukas, nes ne… Jis negalvoja, kad jį nepelnytai kaltina… Jis kaip tik galvoja, kad per mažai padaro… Graužiasi mažiukas. Bet žino, kad pastangos, kurias jis jau įdeda – viršija galimybes… Atima net laisvalaikį. Ir nenori Ampiukas dar daugiau laiko investuoti, nes nuopelnai atitenka vistiek ne jam. Visų nykštukų pagrindinis vadas už gerą darbą pagiria vyresnįjį, o Ampiuko net vardo nežino. Nenutuokia kiek tas stengiasi būti naudingas. Štai tokia pasaka apie Ampiuką ir jo nuotaikas.

Darbinė nuotaika

Dažnai apibūdindama darbinę atmosferą, naudoju žodžius “vaikų darželis”. Taip taip:). Šitam darželyje mes mėtomės kažkuo ten (paskutinį kartą į mane pataikė sriubos pakelis). Mes skriaudžiam silpnesnius (aha, jaunasis kolega nukentėjo dėl “YouTube”). Mes turim savo žaislų (mėtosi spintoje pora telefonų, dar ten kažkas…). Kolektyviai valgom pietus, kurie tikrai darželiu kvepia. Krykštaujam, kad net auklėtojas nesudrausmina.
Tačiau šiandien priėjome prie išvados, kad darželį išaugome ir persikėlėme į mokyklą. Dabar mėgstam tarsi galiniame suole krizenti iš nieko. Kol mokytojas nesušunka “Ei galiorka”….
Pokštai kažkokie mokykliniai – batų atrišinėjimas ir ketinimas pririšt raištelius prie kėdės.
Pamėgo žmonės ir kolektyvinius parūkimus už kampo.
Ir sarkazmo, kai kurie baigia išmokti.
Mokytojau mokytojau, man neišeina… Oi, kol jūs nepriėjot – nesigavo.
Pabėgimai iš pamokų, tfiu, darbo…
O kai kas net kūno kultūros pamokas lanko 🙂
Ai, ką aš čia? Apie darbą. Todėl kolegos eikit dirbt, o ne skaitykit ką rašau po suolu pasislėpus.

Balos, pievos, miestai. Pasaulis

Sveikas. Taigi, neseniai buvai užėjęs. Su nykštukais susipažinai. Taip greit pasiilgai? Sakei jau pabodo mano tamsūs vidiniai kampeliai. Į šviesą norisi, ten kur nuotykiai, ten kur gimiau. Ką mačiau, ką sutikau. Norėjai ir prisiprašei. Šiandien pasivaikščiosim po kiemelį, po išorines pievas… Einam.
Kam tau tas skėtis? Lyja? Bet kaip smagu šokinėti per balas. Basomis kojomis stovėti purve, kuris sunkiasi per tarpupirščius. Įsižiūrėk… Ne tai ne tepalo vaivorykštės vandeny. Tai mano vaikystė. Šiek tiek raudono egoizmo – pirmas vaikas šeimoje. Truputis violetinio pavydo – atsirado brolis. Mėlynos fantazijos. Daug žalios – laukinės miškinukės siela. Miškas, urvai, upė. Tikrai buvau laukinė. Susivėlus raganaitė su mažu broliuku, kurią tekdavo krapštyt iš medžių.
Keliaukime toliau. Paauglystė. Taip taip, ji įkūnyta šioje pievoje. Iš išorės gražu, ramu, gėlytės žydi. Taip atrodo iš toli. Bet pažiūrėk atidžiau… Išdžiuvus žolė, tai mano panieka tiems, kurie manė, kad prie jų reikia pritapti. Žydinčios gėlės – tik piktžolės. Nes norit gėlių? Turėkit, tik neįsidurkit. Tai niekuo neišskirtinis laiko tarpas, bet dėl jo esu tokia kokia esu. Šioje pievoje sutikau tų, dėl kurių verkiau. Čia buvo ir tų, kurie visada laikė už rankos. Štai ant šio kauburėlio dažnai sėdėdavau bandydama suprasti kas aš. Čia užkastos mano nuoskaudos.
Bet tau nuobodu? Tiesiog pieva? Paėjėkim… Nustebai už kalnelio pamatęs miestą? Taip, tai dabartis. Dangoraižiai, judrios gatvės, minios žmonių. Purvas, kamščiai ir žavūs senamiesčio kiemai, parkeliai ir skverai.
Pastovėkim greta šios judrios sankryžos. Prašau.. Pakentėk, nes čia galima daug pamatyti. Ten lauko kavinėj užsisvajojusi dama. Tai mano nuolatinė būklė. Stebiu, galvoju, rašau. Laikas sustojęs. Aplink nieko nėra kol nepakeli galvos ir nesugrąžini žvilgsnio. Prakaukši ji. Aukštakulniai bateliai, raudoni nagai. Tai maža fyfiškumo dalelė manyje. O kas jos neturi? Matai tas dvi mergaites, kurios vaiposi už mamos nugaros? Tai mano vaikiškumas ir nesutramdomumas. Pralėkė žmogus, nespėjom net pamatyti. Tai mano noras gyventi, skubėti… O tas senelis, kaip ti atspindi troškima sustoti ir mėgautis viskuo iš lėto. Dairykis į praeivių veidus. Ramybė. Abejingumas. Džiaugsmas. Viltis. Baimė. Netikrumas. Svajonės. Visa tai mano miestas. Visa tai aš. Juos sutinku kasdieną. Mokausi, analizuoju, priimu į savo vidų.
Bet eime. Chaotiškas išorinis mano pasaulis priimtinas ne kiekvienam. Ir pirma kelione gali palikt ne kokį įspūdi. Čia ne taip ramu kai viduje. Pasivaikščiosim dar kada nors. Vėliau.

Ką galima sužinot apie Salomėją?

Dažnai čia vis pasiblaško ir pasitaško nuomonėmis ar gerai asmeniniai blogai. O gal geriau teminiai? Kadangi mano skaitytojai žino, kad mano pagrindinė tema yra mėjinėjimas, tai aš apie tai. Mėjinėju ebloge dar tik keturis mėnsius. Tačiau pažiūrėkit, kiek daug jau galima apie mane sužinoti vien iš įrašų:
Mėgstu kalbėti raštu. Esu žinoma, kaip tylenė, o štai raštu pliurpiu apie viską ir nieką, neužsičiaupdama.
Visi skaitytojai, turi manęs saugotis, nes kavinėse, troleibusuose, gatvėje stebiu žmones, girdžiu ką jie šneką. Po to parašau. Matau kaip elgiasi. Koks jų santykis su aplinka. Kuriu jiems istorijas.
Dargi, jau seniai aišku, kad mano mano darbo stalas nepatinka valytojai. O ką aš galiu padaryt, kad man patinka šita netvarka?
Rašiau (i vis dar niekas nepasikeitė), kad niekada neturiu plano, bet visada esu nusiteikusi lavinai ko nors netikėto. Ir man netgi patinka tos lavinos.
Jūs, mieli skaitytojai žinote, kad turiu nematomą draugą, kurio vardo pakako proto neišduoti.
Kai darbe artėja deadline, jaučiasi ir mano bloge – rašymas suaktyvėja.
Kad rašyt laiškus mėgstu tai jau turbūt nebėra nežinančių.
Nenuslėpiau ir kokį telefoną planavau pirkti.
Sukau galvą, kaip išsisukti su Kalėdinėmis dovanomis. Ir mielai skaičiau komentarus, su patarimais.
Net labai moteriškai guodžiausi, kad neturiu ką apsirengti.
Mąsčiau, kad tikiu, jog yra Kalėdų Senelis, kuris už tai gauna algą. Kaip kunigas, kaip kiemsargis.
Kokius penkis kartus buvau užsikompleksavus dėl to, kad rašinėju niekus.
Mano mėgstamiausia muzikos grupė yra „Nozh dlia frau muller”. Ir net nustebau, kad googlytėje ieškos, kažkas šios grupės ir pas mane užklysta.
Moku būt nematomas žmogus darbe. Sakiau net ir tai.
Pasigyriau, kad per Kalėdas darbe gavau Kristianos čekį ir bijojau ten eit, o po to nusipirkau akių tušą už 99lt.
Pasiguodžiau, kad man labai nepatiko išreklamuotas „Operos Fantomas”.
Bariausi, kad mes patys burbam ant sukomercintų Kalėdų, tik dėl to kad tingim stovėt eilėje. Tipo, jūs sėdėkit namie ir neverskit šventės komercine, kad man eilių nebūtų.
Kad per Kalėdas nusipirkau LG, kurį ir planavau.
Net, kad dovanų gavau molbertą.
Stebėjausi tuo, kas šiais laikais perka mobiliems telefonams paveikslėlius.
Sužinojot ir kai Naujų Metų rytą, mano savijautą išgelbėjo mandarinai.
Apie mano šeimyninius santykius, vestuves ir požiūrį taip pat nebuvo nutylėta.
Pasidalinau, koks komplimentas iš brangiausiojo man labai patiko.
Išdaviau keistus norus pašokinėti ant lovos.
Pasiguodžiau, kad ir man labai atsiliepia maisto kainų augimas.
Atraportavau apie buitinį alkoholizmą virtuvėje.
Apie tai, kad besipriešindama ir priiminėdama sprendimus pasiekiau tą patį rezultatą. Nenorėjau būt žurnalistė. Cha cah, kaip sakant.
Rašiau apie tai, kad esi neįdomus jei tau sekasi gerai.
Ir apie tai, kad mėgstu apgaudinėti baimę, pasiruošdama įvairiems galimiems variantams, bei apie pastangas gyvenime matyti teigiamus dalykus.
Visi sužinojo, kodėl aš laikau save gera darbuotoja.
Ir apie tai ką valgau pietums.
Kaip žmonės reaguoja į mano vardą? Net gi tai papasakojau. Linksma.
Visi sužinojo, kada užsinorėjau naujo telefono, kada prastai jaučiausi ir kaip mane pradžiugino paprasčiausia citrina.
Apie mano atradimus skelbimų lentoje bei kada ir kokį telefoną įsigijau, sužinojo visi kas skaitė.
Kokios muzikos tenka klausytis troleibuse pakeliui į darbą, apie fondiu, lietuvišką euroviziją…..
Kaip atrodo mano kompiuterio darbalaukis, kad mėgstamiausias skaičius 13.
Kad blogas man svarbus, kaip žaibolaidis minčių nutekėjimui.
Kad esu žmogus nenutylintis, turintis prieštaraujančios nuomonę. Nes kai sutinku tyliu.
Kokios buvo mano dienos pirmuose darbuose.
Leidau pasisvečiuoti savo širdies viduje.
Kad esu labai užsispyrusi, Kad mėgstu spektaklius, bet tik dabar juos atrandu.
Kaip gydausi kai mintys serga.
Kokius laiškus gaudavau ir rašiau.
Kad šokau visą naktį, kaip atostogavau, kad mėgstu dieną miegoti, kad piešiu ir kaip tai atrodo.
Kokie naminiai gyvūnai gyvena mano namuose.
Pasisvečiavote ir Salomėjos galvoje
Apie žemiškas svajones…. Apie tai kaip nemėgstu virtualių sveikinimų… Kokios bangos banguoja mano galvoje… Kiek turiu kantrybės bendraudama su žmonėmis.
Žaidėme ir sužinojome, kad Salomėja nemėgsta Nokijų, juodos, Coca colos, pono Byno.
Mano požiūrį į draugystę ir, kad esu pasirengusi ją saugoti.
Kada sudaužiau kompiuterį ir kokį naują įsigyjau.
Aš tikiu mamos burtais.
Kad buvau Kernavėje ir ką skaičiau pastaruoju metu.
Kiek daug gali sužinot apie žmogų tik skaitydamas jo rašliavas….