Apie namų gyventojus

Mūsų namuose gyvenantys nykštukai, parodė aukščiausio lygio naglumą.
Jau kurį laiką man kirbėjo mintis, kad prieškambariuke kažko trūksta. Kadangi ten būnu tik kai reikia nusiauti/apsiauti, ta mintis vis šmėstelėdavo. Bet nesusiformuodavo aiškiai. Kol vos neprilipome prie sienos. Kaip? Ogi prie dvipusės lipnios tvirtinimo juostos. Tada pagaliau suvokiau, kad trūksta vieno iš mano meno šedevrų.
Žinoma, galėjau pasikelti ir manyti, kad kas nors pavogė šią meno vertybę. Bet:
a) niekas pas mus per daug nesilanko.
b) ten net nepaveikslas, o terlionė, gi ne veltui mažai matomoje vietoje kaba.
Apkaltinti buvo nykštukai. Nes tie visada viską paslepia. Virtuvinis, tai savam stiliuje. Slepia šaukštelius. Ne ne… Jo nedomina nei šakutės, nei peiliai. Užsiciklinęs jis su šaukšteliais. Na ir sėkmės. Tiesa, aną syk, jis net į darbą prisikabinęs nuėjo. Po to Audrius visur šaukštelių ieškojo. Parazitas (nu ne Audrius, o nykštukas…).
Taigi… Išrikiavau nykštukus ir skaičiau moralą kol pradėjo drebėti. Aš gi moku labai pikta būti. Prisipažino ir paveikslėlį radome giliai giliai už spintos. Reikia pasistengti jį ten sukišti dar.
Pakabintas į savo vietą. Mes lengvai nepasiduodam.
Bet pas mus visi keistuoliai susirinkę. Pvz., grįžus iš darbo, Kitė sakė, kad čia visai ne ji atidarė spintą ir išvertė pusę rūbų. Ji čia tikrai ne prie ko. Lygiai taip pat kaip ir kojinė. Ji pati nusprendė nusiskandinti Kitės dubenėlyje. Kitė nežino kodėl. Gal kojinė porą pametė. Ir pasislėpusi Kitė tik todėl, kad niekas neteisingai neapkaltintų. Žodžiu gyvename linksmai:).