Smulkmenos

Gyvenimas susideda iš smulkmenų. Ir nebūtinai žavių.
Kodėl nuolat liepiama džiaugtis smulkmenomis?
Pastebėk, gėlytė pražydo. Atkreipk dėmesį į pirmą snaigę. Pasidžiauk smulkia dovanėle. Padėk dvitaškį ir skliaustelį. 🙂
Bet tas svarbumas sumenkinamas, kai smulkmenos blogybinės. Neisgraužk, tai tik smulkmena… Sakom mes vaikui, kuriam nenupirko ledų.
Tai kaip? Svarbu, ar ne? Man nuotaiką sugadino mažytė smulkmenytė. Aš labai greitai parodau neigiamą jausmą. Tokia jau ta Salomėja. Bet po greit susitvardau, nes PAGALVOJU. Nykštukas sėdintis mano galvoje, pirmą sekundę neleidžia man galvot. Taigi, susitvardžiau, pasikoregavau planus dėl tos smulkmenėlės… Pasirodo mano neigiamos emocijos blyksnis nebuvo priimtas, kaip smulkmena, įžeidė ir pakoregavo kito planus.
Žodžiu,menkniekis po menkniekio ir drugelių plasnojimas (smulkmena) sukelia cunamį.
Painiai čia aš? Sutinku. Bet noriu išsiaiškint, kodėl smulkmenos prilyginamos horoskopams: jei geros tai džiaukis, pastebėk kuo daugiau, krykštauk ir žavėkis. Dar ir skelbk visiems koks tu nuostabus. Kaip iš mažų dalykų moki sukurti asmeninę laimę.
Jei tik smulkmena kaip blogas horoskopas: pašaipa, mažytė nesėkmė (aptaškė mašina? nubėgo kojinės akis?)… Tada jau nesvarbu. Deklaruojam visiems, kad o man tai įtakos nedaro. Atseit tokios smulkmenėlės iš pusiausvyros neišmuša….
Man asmeniškai viskas svarbu. Moku džiaugtis tais mažais dalykiukais. Bet nenumoju ranka ir į blogiukus. Noriu juos prisjaukinti, suprasti, išauklėti.

Vakaras

Vakaras.
Nieko nenoriu. Pavargau darbe. Regis daug nenudirbau, bet daug padariau. Net mergas viršeliui nupirkau.
Retorinis klausimas:
Žmogus ant tavęs rėkia. Po to pasako, kad tai jo charakteris. Jis cholerikas, todėl rėkia jei kas nepatinka. Aš pasakau, kad tai elementari mandagumo stoka. Ar esu kvaila, kad netoleruoju rėkimo (nesvarbu, kokios priežasties sukelto)? Nes tai reiškia atseit netoleruoju charakterio?
Buitinis alkoholizmas.
Susirenkam virtuvėj.
Virtuvė yra tarpinė stotelė – dėkingai išplanuotas butas.
Vynas.
Ei, miela valdžia, nekaista ausys? Jūs apšnekėti. Nuo ausų iki kojinių. Išsiliejo nepasitenkinimas ir jausmai.
Romantika.
Šiandien sužinau, kad kai kurie mano laiškai skamba. Patenkinta iki ausų. Tai neutralizavo neigiamybes. Rašysiu.
Švelnumas be komentarų:

Pietūs

Pamenu aš… Na pradėjau, kaip kokia bobulė, atsiminimais dalintis. Bet visgi… Pamenu kai rašiau, kad labai labai norėčiau, per pietus eit ant žolės pagulėt. Į kitą pusę upės. Bet šalta tada buvo. Šiandien nebe šalta. Žmonės matau gulinėja, ne daug, bet matosi (už kokybę sorry, motorola geriau nenori:) ):

Man dar per šalta taip gulinėt. Bet per pietų pertrauką patinka pasivaikštimėjinėt. Vaikštom mes su savo nematomu draugu. Įtariu jis net blogą pradėjo rašyt. Nors gal ir ne jis.
Norėjau visą dieną ledų. Tai galėjau slopint tą norą. Bet… Na negi reikia? Einu. Laižau ledus su braškių uogiene. Žmonės ant Balto tilto šypsosi. Atrodo niekas niekur neskuba. Tik atrodo. Nes beveik tekina prabėga teta.
Paaugliai smagiai leidžia laiką. Žaidžia krepšinį… Važinėja riedlentėmis. Ir vėl pasijutau taip lyg viskas sustojo. Einu tik aš ir mano nematomas draugas. Ir vėjas…

Spalvos

Gyvename, kaip voverytės. Užburtas ratas sukasi ir sukasi. Darbas. Namai. Mokesčiai. Maistas. Dulkių šluostymas. Paskambinti mamai. Parašyt tekstą. Pašert katę. Išjungt lygintuvą. Vien apie tai pagalvoji ir pilkuma pilkuma. Taip ir pieštum paveikslą. Juodos. Drėbteli baltos. Kad nebūtų per pilka įmaišai rudos. Šiek tiek purvo įnešam su mėlyna. O kur ryškios spalvos? O kai apsidairai. Koks spalvotas gyvenimas. Tiesiogine to žodžio prasme. Na tai kas, kad kas rytą monotoniškai valome dantis. O ar gi nesišypso ryškiai geltona citrina nuo dantų pastos pakuotės? O ir dantų šepetėlis toks linksmai žalias. Na tai kas, kad rytinis kavos gėrimas, tėra kasdieninė ceremonija. Bet argi raudonas puodelis tau nesišypso? Kelias į darbą, jau toks įprastas, kad regis žinai kiekvieną balą? O pastebėjai pakeistą šviesoforą, kurio žaliasis žmogeliukas ryškiai kviečia per gatvę? Stovi stotelėje. Spoksai tik į troleibuso numerį. Bet nematai, kokia ryškiaspalvė atnaujinta reklama? Iki savo darbo vietos nukeliauji nuleidęs galvą. Kodėl nematai mėly žybuoklių ant administratorės stalo? Dirbdamas suburbuliuoji, na kas čia trukdo, jei uždėtas statusas „netrukdyti“, bet pažiūrėk, tas kampe mirksintis vokelis, toks geltonas. Spalvų tiek daug. O matei, kad krūmai jau žaliuoja? O mano suknelė žydi geltonom gėlėm. Matai, kad spinduliuoju tau raudoną spalvą? Dairykis. Matyk. Net nemylimo televizoriaus akutė šviečia. Laikrodis rodo salotinius skaičius. Pradėjus šiandien stebėti spalvas, niekaip nebematau juodos:) Vis kokia gražuolė patraukia akį. Salomėja

Pavasaris ne tik lauke

Galvoju, gal jau laikas vyt lauk visokias neigiamas mintis. Per daug jau pastaruoju metu buvau savanoriškai užsidepresavus. Užtvirtint naują sprendimą, nusrendėme gamtoje, su skaniais šašlykiukais. Na tai kas, kad oras rūsčiai grąsino. Mes sakėm, kad ir uraganas. Mums dzin, vistiek važiuosim. Jei reiks, prisirišim, kad nenupūstų. Ir važiavom. Šašlykai kaip niekad gardžiai kvepėjo. Dar gardžiau į pilvą sukrito. Mėlynų žibuoklių pasiskint nespėjom. Nes gerokai užlijo. Tai lai auga, girdėjau, raudonoj knygoj įrašytos.
Va čia Jums šypsausi, pranešdama, kad mano nuotaika tik gerės 🙂

O dar, kai supausi ant supynių… Vėjui kiaurai košiant… Supratau, kad jau laikas buvo busti. Visos
meškos po žiemos miego jau seniai prabudo. Ir aš ne blogesnė. Maži nusivylimai, negali taip ilgai
kankint:).
Dabar toks metų laikas, kai žinai, kad tik gerės ir šiltės oras. Jei ir atvės, tai laikinai. Priešingai nei rudeni. Tai mano savijauta dabar tokia, kaip ir šis metų laikas.
Gal kada, kas norėtų su manim ledų suvalgyt?

Pirkinių terapija

Yra tokia moteriška savybė. Tiesa, nebūtinai moteriška ir nebūtinai absoliuti. Kai nėra nuotaikos, reikia eiti apsipirkti. Žinom mes visos ir visi, kad jei nuotaikos nėra dėl rimtų priežasčių, tai tikrai nepadės. Tačiau, jei ją sugadino vyras neišnešęs šiukšlių (o gal žmona neiškepusi kiaušinienės?), ar šefas su kvailom užgaidom, o gal aptaškė pravažiuojanti mašina… Tokiais atvejais pirkinių terapija gali ir padėti.
Nėra nuotaikos ir man. Įtariu tai gerai matosi iš mano paskutinių įrašų. Nusprendžiau, kad reikia apsipirkti. Ir klystate jei manote, kad nukeliavau tiesiai į drabužių parduotuvę. Ir ne į kosmetikos. Kai man labai liūdna traukiu ten… Ten taip gera imti į rankas pirkinius. Juos apžiūrinėti. Ten, nėra konkreti vieta. Jų mieste daug. Tose parduotuvėse, galėčiau gyventi. Hm… Nuotaika mano labai ne kokia. Pagerinti ją pavyko tik iki neutralios būsenos.
O įdomu kokius pirkinius parsinešiau? Maeve Binchy „Mokslo draugai“ ir Jed Rubenfeld „Žmogžudystės interpretacija“. Pastaroji patraukė savo pirmomis pastraipomis:
Laimės negaubia jokia paslaptis.
Visi nelaimingi žmonės panašūs. Kokia nors seniai patirta nuoskauda, koks nors užgniaužtas troškimas, spyris savigarbai, kokia nors su panieka – ar net blogiau, abejingumu – užgesinta įsižiebusi meilės kibirkštis prilimpa prie jų, arba atvirkščiai. Ir taip žmonės leidžia dienų dienas po vakarykščių nuoskaudų šydu. Laimingas žmogus nesidairo atgal…
“ Toliau dar įdomiau, bet gi nenurašinėsiu visos knygos:).

Pamoka. Kaip susigadinti nuotaiką.

Gyvenimas, juk labai gražus. Sutinkat? Aplink mus nekrenta bombos, nelaksto vaikai su šautuvais (apie vienetines išimtis nešneku). Pakilo kainos, bet vistiek randam ką valgyt. Vistiek esame apsirengę. Baigėsi degalai? Bet troleibusas vis dar veža į darbą. Tik gyvenk ir džiaukis. Bet taip negalima. Reikia paburbėti. Surasti kaltų. Ką nors aprėkti. Reikia! Nes taip įprasta ir normalu. Bloga nuotaika yra mūsų šalies įvaizdžio dalis. Kažkokia nesąmonė yra prabusti ryte geros nuotaikos, Aplinka juk to nesupras. Ir kaip čia atrodysi išsišiepęs iki ausų? Todėl reikia, jei nuotaika per gera, ją tiesiog sumauti. Lengva tai padaryti ir tuoj išvardinsiu būdus kaip. Bet per ilgalaikę patirtį pastebėjau, kad jei jautiesi gerai, net didžiausios pastangos sugadinti savijautą bevaisės. Na nors tu ką. Net įsipjautas pirštas prajuokina.
Bandom:
1 Susigadinti rytą galima pramiegojus.
Bet kažkodėl kiek tik aš buvau suplanavus tokių RytMiegosiuIrManDzin… Visada prabusdavau netgi anksčiau nei reikia.
2 Nuotaikos tikrai nepakels grubus pavėlavimas į darbą, kai šefas yra paskelbęs rimtą pasitarimą.
Bet jei likimas nusprendžia, kad šiandien tu turi šypsotis, patikėkit, arba susirinkimas bus nukeltas, arba šefas pats pavėluos, arba faktas, kad jūs atėjote vėliau bus niekam neįdomus ir neužfiksuotas.
3 Galima sau sugadint nuotaiką nusprendus, kad šiandien nevalgysi, nes pvz., gaila pinigų. Bet alkio jausmą būtina jausti, jei nori kad tai sugadintų savijautą.
Bet būtent tokiais atvejais paaiškėja, kad arba gimtadienis kieno nors ir atitempia užkandžių kalną, arba šiaip visiems gerumo priepuoliai ir vaišina saldainiais, sausainiais ir taip toliau.
4 Kitas bandymas, susimaut yra neatlikt kokio nors svarbaus darbo.
Bet pasitaiko taip, kad kas nors sako, aš mačiau, kad tu užsiėmęs (ar kažką panašaus), tai padariau šitą ir aną…
5 Dar galima pamėgint susipykt su visais: kolegomis, draugais, šeimos nariais.
Bet būtent tada, kai tai darome vardan to, kad susigadinti sau nuotaiką, jie (na tie, su kuriais baramės) kupini humoro jausmo. Į kabinėjimusis nereaguoja ir dar šiaip prajuokina, kas ne į naudą. Juk mes gadinamės nuotaiką, o ne keliam ją.
Tęsti galima iki begalybės. Bet ar reikia. Faktas, kad nuotaikos niekas nesugadins jei ji tikrai gera. Tai gal ir mes pasistenkime negadinti savijautos, tiems, kurie šypsosi? Arba būkime tie, kurie trukdo tą nuotaiką gadintis :).
O dabar visi draugiškai nusišypsom.

O baimę galima apgauti…

Jeigu bijai, kad nutiks kažkas negero tai ir nutiks. Kas ginčyjasi? Gi visada taip būna.
Jeigu žinai šį faktą, vadinasi, jau esi kažkuo pranašus. Tu žinai, kad nutiks kažkas blogo, kai kiti net nenumano.
Tu tikrai gali tam pasiruošti.
Juk jei galvojame, kad per Kalėdas nebus sniego tai jo ir nebus. Galim važiuoti į snieguotą šalį arba nusipirkti dirbtinio sniego. 🙂 Tegul bamba kiti.
Jei tikrai bijome neišlaikyti egzamino – ne veltui. Tie kas daug mokėsi – nebijo. Galim išmokti. Tai sumažins baimę.
Visada nutinka tai ko labiausiai bijome. Išnaudokime šį žinojimą. Užbėkime už akių. Nebebus baimės nebebus ir grėsmės. Apgaukime ją.
Pabaigai iš senutė iliustracija. Aš tris mėnesius bijojau, kad per vestuves lis. Ir lijo. Nors dieną prieš ir dieną po pliekė saulė. Juokėsi visi iš mūsų baimių. Net sinoptikai juokėsi. Nė velnio nelis, sakė piktieji. Bet mes turėjom skėčius.  Sau ir skeptikams draugams. Ar panašu, kad parinamės dėl labai smarkaus lietaus? Ar panašu, kad parinuosi, kad mano rausvoji suknelė purvina? O kad ištiesinti plaukai vėl susigarbanojo? Mes žinojom, kad lis. Mes tam ruošėmės. Mums buvo linksma.

P.S. Šiek tiek atnaujinau skiltį “kas aš?”.