Žinau ką pagalvosit…

Šiandien vis svarstau iš kur kyla noras prieštarauti, įrodinėti priešingai, ginčytis. Kodėl „visažiniams“ vis norime parodyti priešingai?
Štai pasako jums, kad nespėsite vieno ar kito darbo. Realiom sąlygom gal ir nespėtumėte. Tačiau po tų žodžių užsispiriat, verčiatės per galvą. Ir še, turėkit… Nors jums tik šiaip sau pasakė, nei jam labai įdomu rezultatas, ne ką. Arba tebuvo tai pigi provokacija. Pavykusi.
Labai gerai tas maištas, kai susijęs su siekimu. Neužlipsi į kalną. Vat imsiu ir užlipsiu. Negausi šitų pareigų. Vat imsiu ir tapsiu jų verta. Neišdrįsi šokt su parašiutu. Dar pažiūrėsim…
Tačiau, labai pikta, kai sako: „tu to nesuprasi“. Oi oi, jei jau visokias ribas ir integralus universitete supratau, tai ko jau čia nesuprasiu gyvenimiško požiūrio?
Dar pikčiau, kai tau parodo, koks esi nuspėjamas. Kaip mano šefas mėgsta sakyti (skaitai, Audriau?), kad viską aprašysiu bloge. Na taigi ir kyla mintis tada nieko nerašyt.
Arba pradedu ką pasakot, o jis sako (vis dar skaitai, Audriau?) tai jau skaičiau. Rašei. Aha, visai išprotėjau ir į viešą eterį pripliurpiu necenzūruotų mėjinėjimų, ane?
Dar man mėgsta sakyt, taigi, čia ne tavo skonio/stiliaus. Arba atvirkščiai, kad šitas Salomėjai turi patikt. Kodėl po velnių? Ką mano nuomonė negali pasikeist?
Čia skaičiau kažkada knygą, kai tokia prietranka išpasakojo bendrakeleiviui, kaip turi atrodyt tobulas pasimatymas. Šampanas ten ir visą kita… O po to kai jai surengė tokį pasimatymą, jautėsi nusivylusi. Nes visai nenorėjo šampano. Norėjo to raudono gėrimo, kurį geria prie gretimo staliuko. Ir prieš tai, tiesiog nežinojo, kad tokio būna.
Tai gal nesidėkim žiną viską apie aplinkinius? Leiskim nuspręst kas jų skonio, ką jie sugebės, ką rašys ir ką supras. Žinoma, mažos provokacijos, kurios verčia tobulėti, dar niekam nepakenkė. Bet aš gi ne apie tai:))))).

Gal pavalgom?

Maisto ir ne tik, tema dominuoja šios dienos PinkCity įraše. Aš irgi pakalbėsiu apie maistą. Visada mėgau valgyti. Turiu omenyje, kad jaučiau malonumą, valgydama skanų maistą, gražiai patiektą, su meile pagamintą. Tačiau kuo toliau tuo labiau svajoju apie tai, kad valgyt žmonėms nereikėtų. Įkali kokią piliulę ir sotus. O jei sekmadieni nori romantiškų pietų – prašau. Piliulės negeri ir pavalgai. Tais maistas nuoširdžiai gadina gyvenimą. Kai buvau studentė sveiko maisto neįpirkau. Dabar dirbu i vistiek alga nepaveja kainų. Pietauti kavinėje tapo prabanga. Mečiau, ir pakeičiau pietus šudasriubėmis. Ir ką? Žiūriu, kad mano racione buvo kainuojančios iki 2LT sriubytės. Po to 99LT, o dabar pilnas stalčius maisto už 55 ir 39ct. O kas belieka? Bet šiame reikale įžvelgiu labai daug gėrio. Pirma, pietų gamyba trunka tik 3 minutes. Antra laimiu visą valandą darbo:) .
Namuose, vakarienės irgi beveik niekada nevalgau, nes nėra kas pagamina. Po darbo grįžtu apie 19 ir vėliau. Tikrai nėra jokio noro terliotis virtuvėje. Brangusis pavalgo grįžęs ankstėliau. Žodžiu maistas man tapo buvęs nebuvęs. Juk svarbu tik užkišt kuo skrandį. Užsispyriau neleist jam paimt viršų ir mano finansų didesnę dalį.
P.S. Šiandien darbiniai planai jau pasiekė 15. O dar dvi dienos liko.