Jausmų patiekalas

Sveikutis. Galvoju, tau net belstis jau nebereikia. Vistiek ateini nelaiku, vistiek aš tęsiu savo užsiėmimus. Savas. Batų, kaip ir visada, autis nereikia. Ir tiesiai į mano vidinę virtuvę. Nebuvai dar čia? Na taip… Virtuvė jau tokia vieta. Ne kiekvienam rodoma. Juk ne veltui įvairūs užkulisiai virtuve pavadinami.
Kaip tik gaminu. Pastarųjų dienų nuotaikos patiekalą. Norėtum recepto? Bet turėtum žinoti, kad esu improvizatorė. Nekenčiu taisyklių ir turiu puikią nuojautą.
Tu gali man padėti. Nuplauk šiuos jausmus. Tik kruoščiai, ten nemažai abejingumo nitratų, o dar ir kartėliu gali būti užteršti.
Nuplovei? Šaunuolis. Gali jau supjaustyti kubeliais.
Aš tuo tarpu iškočiosiu šį kasdienybės gumulą. Plonai, kad iškepusios dienos traškėtų ir tirptų burnoje.
Dabar viską patepsime sluoksniu žingeidumo. O taip! Žinok yra kas žadina mano smalsumą.
Duok, supjaustytus jausmus. Juos sudėliojam. Mmmmm, sultingi ir kvapnūs. Tokie jausmai ir mintys pastaruoju metu.
Iš to stiklainėlio prikraunam šypsenos. Negi nematai, kad niekaip ji nedingsta man iš veido? Net kai verkti norisi. Tai požiūrio pasikeitimas. Turiu tokių stiklainiukų dabar daug. Tikiuosi užteks ilgam. Gal net visai žiemai.
O dabar apibarstome tuo kas viską jungia: žiupsnelis baimės, saujelė laimės, maža kruopelė neapykantos, trys grūdai atsargumo, kelios skiltelės troškimų, gausiai meilės, mažumėlę įžulumo, vos vos menamo nuolankumo, šiek tiek nusivylimo, bet nemažiau pakylėjimo. Į tarpelius įspraudžiam džiugesio. Dėl skonio – liūdesio. Galiausiai uždengiame sluoksniu tuo, ko pastaruoju metu daugiausia. Žinai ko? Sarkazmo ir būsenos dzin.
Beveik baigėme. Dedame viską į jausmų orkaitę. Kuriam laikui? Minutei, dienai, šiam periodui, visada gyvenimui? Visada galime pasirinkti.
Ir kol sklinda mano nuotaikos kvapai, imk puodelį nuoširdumo arbatos ir papasakok, kuo tu šiandien gyveni.

Jausmų labirintas

Sveikas, užeik. Kaip sekasi? Smagu, kad vėl atėjai. Šiandien tave pavedžiosiu po vieną labirintą. Jausmai. Ta prasme, taip vadinasi labirintas – jausmai. Sukam į kairę. Labirinto pradžia. Čia lengvos emocijos. Susierzinimas, kai jis čežina maišelį, džiaugsmas, kai ji pasidalina pusryčiais. Švelnumas, kai katė trinasi į kojas. Susidomėjimas atsivertus pirmą knygos puslapį. Net nežinau kodėl, bet visi šie jausmai, tarsi skaidrūs muilo burbulai. Pats matai… Palietei ranka ir sprogo. Palietei kitą – jis skilo į du.
Šiek tiek toliau labirintas šakojasi. Į kairę ar dešinę? Kairę tai kairę, visi kažkodėl renkasi kairę. Čia iki šios labirinto vietos prisibrauna gana nemažai jausmų. Tik čia patekę jausmai gilesni. Nepalankumas įtakotas nuolatinio maišelio čežinimo (ei, nespoksok taip. Čia tik pavyzdys). Draugiškumas sukeltas nuolatinės trinties vienoje erdvėje. Žingeidumas sukeltas, kokios nors informacijos. Meilė gyvūnams. Čia ir pirminė sąžinė, nes vistiek remiuosi, kokiomis nors vertybėmis. Šitie jausmai daug stipresni už muilo burbulus. Jie kaip ledas. Gali ištirpti, gali sudužti, bet jau nesprogsta vien prilietus ranka.
Kelias toliau. Kopėtėlėmis į viršų, ar laiptukais žemyn. Keista, nors kaip ir visi prieš tai rinkaisi kairę, dabar skirtingai nei kiti, lipi į viršų. Žmonės dažniausiai vengia kopėčių. Į šią labirinto dalį patenka dar mažiau jausmų. Bet jie dar stipresni. Meilė žmonėms. Lojalumas ir ištikimybė. Jau gilesnė nei paviršutiniška draugystė. Praradimo baimė. Išdavystės skausmas. Šie jausmai kaip stiklas. Ranka palietęs – nesusprogdinsi. Lengvai neištirpdysi. Tačiau mėtyt nereikėtų. Suduš.
Labirintas vėl šakojasi. Kairė? Dešinė? O gal tiesiai? O taip, po to kai prieš tai iš tavęs pasišaipiau, ne keista, kad kairės nebesirenki. Keliaujam tiesiai. Čia, mano brangusis svety, prasibrauna tik mano stipriausi jausmai. Meilė tam vieninteliam. Siekis būt geriausia. Pavydas. Atsidavimas. Panika. Rūpestis. Tik tai kas labai labai stipru. Tai nedužta, netirpsta ir nesproginėja. Bet visgi yra laiko paveikiama.
Liko paskutinis pasirinkimas. Rinkis kelią. Laiptukais viršun, ar koridoriumi į kairę?Vėl kairė. Taip ir maniau, kad antrą kartą nelipsi. Štai. Priėjome duris. Tai tos pačios, pro kurias atėjai. Grįžome atgal, nes neteisingai rinkaisi kelius. 🙂 Jei būtum tinkamai pasirinkęs, būtume priėję mano širdį. Ten jau svečiavaisi, bet ne viską matei. O dabar eik…

Vakaras

Vakaras.
Nieko nenoriu. Pavargau darbe. Regis daug nenudirbau, bet daug padariau. Net mergas viršeliui nupirkau.
Retorinis klausimas:
Žmogus ant tavęs rėkia. Po to pasako, kad tai jo charakteris. Jis cholerikas, todėl rėkia jei kas nepatinka. Aš pasakau, kad tai elementari mandagumo stoka. Ar esu kvaila, kad netoleruoju rėkimo (nesvarbu, kokios priežasties sukelto)? Nes tai reiškia atseit netoleruoju charakterio?
Buitinis alkoholizmas.
Susirenkam virtuvėj.
Virtuvė yra tarpinė stotelė – dėkingai išplanuotas butas.
Vynas.
Ei, miela valdžia, nekaista ausys? Jūs apšnekėti. Nuo ausų iki kojinių. Išsiliejo nepasitenkinimas ir jausmai.
Romantika.
Šiandien sužinau, kad kai kurie mano laiškai skamba. Patenkinta iki ausų. Tai neutralizavo neigiamybes. Rašysiu.
Švelnumas be komentarų:

Pavasaris ne tik lauke

Galvoju, gal jau laikas vyt lauk visokias neigiamas mintis. Per daug jau pastaruoju metu buvau savanoriškai užsidepresavus. Užtvirtint naują sprendimą, nusrendėme gamtoje, su skaniais šašlykiukais. Na tai kas, kad oras rūsčiai grąsino. Mes sakėm, kad ir uraganas. Mums dzin, vistiek važiuosim. Jei reiks, prisirišim, kad nenupūstų. Ir važiavom. Šašlykai kaip niekad gardžiai kvepėjo. Dar gardžiau į pilvą sukrito. Mėlynų žibuoklių pasiskint nespėjom. Nes gerokai užlijo. Tai lai auga, girdėjau, raudonoj knygoj įrašytos.
Va čia Jums šypsausi, pranešdama, kad mano nuotaika tik gerės 🙂

O dar, kai supausi ant supynių… Vėjui kiaurai košiant… Supratau, kad jau laikas buvo busti. Visos
meškos po žiemos miego jau seniai prabudo. Ir aš ne blogesnė. Maži nusivylimai, negali taip ilgai
kankint:).
Dabar toks metų laikas, kai žinai, kad tik gerės ir šiltės oras. Jei ir atvės, tai laikinai. Priešingai nei rudeni. Tai mano savijauta dabar tokia, kaip ir šis metų laikas.
Gal kada, kas norėtų su manim ledų suvalgyt?

Užvertos langinės

Stovėti po mano langais tau tikrai nusibos. Viskas viskas aklinai uždaryta. O taip, mano vidaus langai nepaprasti. Raudonos langinės, su įvairiausiais žaliais ornamentais. Šypsena, juokas, meilė, tikėjimas, draugystė, nuoširdumas. Ornamentai vingiuoja, atsikartoja. Ši šakelė tai kelias reikalingas meilei. Šis skrituliukas atsirado po to, kai gatvėje, nusišypsojo svetimas žmogus. Taip ir kviečia tas linksmasis namelis su savo raudonomis akelėmis. Bet… Šiandien tos langinės uždarytos. Nuo tavęs. Ne amžinai. Ne gana to, langai užtraukti užuolaidomis. O jos irgi nepaprastos. Kaip chameleonas besimainančios spalvos, minkštos, su linksmai tabaluojančiais kutais. Spalvos mainosi ir kutai tabaluoja priklausomai langinių. Kaip mane paveikia juokas? Draugystė? Šypsena? Nuoširdumo nebuvimas? Kas liko, o ko ne? Tos užuolaidos kartais išblunka. Kartais jose atsiranda naujų raštų. Ir šiandien jos užtrauktos. Nuo tavęs. Ne amžinai. Stovėk, stovėk ten po langais. Tau nesimato koks gyvenimas verda viduje. Aš laiminga. Ir dėl to, kad dar ten tebestovi. Ir dėl to, kad galiausiai nueisi.
Šiandien už langinių ir užuolaidų groja muzika. Prodigy „Voodoo People“. Garsiai. Ar girdi? Žinau, kad ne. Įvairūs remiksai, miksai, variantai. Pašokim? Ai tiesa, tu gi nematai ir negirdi. 🙂

Bangos

 Žiūriu čia blogosferoje subanguoja dirbtinių bangų, kaip vandens parke… Ką čia šiandien įžeidus? A? Gal net riebiai kaip nors, kad sankcijų būtų imtasi? Kad baile nekas neišvadintų? kad diskusijų kiltų?
O troleibuse, žiūriu, bangos (natūralios) nekinta jau daugelį metų. Jeigu prie turgaus įsimuginusi bobulė su pilna „kaliaske“ maišiukų nesukelia triukšmo dėl to, kad niekas neužleidžia ji… Patriukšmauja, kad niekas nepadeda įsikelt tos „kaliaskės“. Jei net tai nutyli… tada atsistos visduryje tako ir gink dieve nesitrauks. Už jos pilna tuščios vietos, o niekas praeit negali. O jei nieko neiškrečia, neaprėkia ir… Tada nesipraususi nuo 30 – to gimtadienio, skleidžia natūralų aromatą.
Žiūriu mano viduje bangos nuolat ką nors griauna. Bet sugriauna tik tai kas silpna ir netikra. Kad patvaru, tą nugludina, paglosto.
O mano gyvenime dabar bangų nėra. Yra srovė. Ji pagavusi mane neša neša… O aš nenoriu plaukti pasroviui. Bet žinau, kad prieš srovę vandeniu kapstytis nepavyks. Todėl ieškau… Ne ne salos. Sala įkalina. Ieškau kranto. Išlipus, eisiu prieš srovę. Tik vanduo nebus pajėgus man pasipriešinti.

Salomėjos galvoje

Tai skambini vis prie durų? Nenoriu atidaryti. Bet tavo atkaklumas mane žavi. Kas dieną ateini ir spaudi durų skambutį, kol pirštas nepaskausta. Pasiduodu ir pripažįstu, kad nusipelnei atpildo. Žadėjau, kad pavaikščiojęs po mano širdį, galėsi apsilankyti ir galvoje. Pabandykim, bet vėl turiu įspėt. Gali gailėtis.
Bet tu per daug nesidžiauk. Giliai tavęs neįsileisiu. Štai atėjom į holą? Žinau, tai nelietuviškas žodis, bet aš taip vadinu. Matai ši patalpa gana didelė ir gana patogiai įrengta gyvenimui. Čia apsistoja visos mano mintys. Kada kelsiuosi, kaip rengsiuosi, ką valgysiu. Nepaimiršt pašerti katės, užsukti kraną, užrakinti duris. Pin kodas toks, trijų paštų slaptažodžiai šitie. Darbų planai, must do sąrašai. Jo gimtadienis, jai paskolint pinigų. Ar gerai atrodau? Ar gerai praeis susirinkimas? Atspausdinti maketą, o anam ištaisyti klaidą. Viskas telpa šiame hole. O iš jo, kaip matai daug daug durų. Norėtum pro kurias nors pralįst, ar ne? Pažiūrėsim.
O tu matau įžūlus. Ir kuo tave patraukė šios durys? Nes ant jų kaba apie radiaciją įspėjantis ženklas? O taip, nors pavojai traukia, aš nepatariu tau atidaryti šių durų. Nes ausis užguls signalizacija ir akis užmerks žybsinti šviesa. Žinai kas tai? Tai tokios pasąmonės mintys. Kai darai darbą, veiksmą, sieki tikslo, naudoji priemones, o pasąmonėje tiesiog klykia sirena, kad kažkur kažkas ne taip, kad kažkur klaida, kad kažko nepastebėjai. Todėl jos pas mane uždarytos sandariai. Tačiau aš nebūčiau aš. Šitos durys yra mano mėgstamiausios. Čia aš suku ratus. Čia aš įlendu tos sirenos pasiklausyti. Čia pakeitusi sprendimą aš ateinu pažiūrėti, ar signalizacija išsijungė. Einam iš čia, nes ten tavęs neįleisiu.
O štai čia gali užsukti drąsiai. Matai kiek lentynų? Neapsigauk, tai ne knygos, ne kompaktai. Tai mano žinios. Raudonoje spintoje rasi, ką sukaupiau iš patirties, net ir maisto gaminimo žinias. Tai ką norėjau pasiimti iš gyvenimo ir iš mokslo įstaigų, bei pasidėti galvoje. Viskas kas man įdomu ir naudinga. Juodoje lentynoje (žinai, kad nemėgstu šios spalvos? Aha, linktelėjai galvą) –  tai ką buvau priversta išmokti. Matricos ir integralai, elektros grandinės, signalai ir impulsai, Kafkos „metamorfozės“, Šekspyro sonetai Tai viskas ką kaliau ir kroviau galvoje, bet nei naudojau, nei ruošiuosi. Matai, net dulkių nešluostau. Žalioje lentynoje tai kas man įdomu, bet iš esmės nenaudinga. Įvairios piešimo technikos, Delfi naujienos. Na ir taip toliau. Pats žinai, kad kartais pasišvaistome energija nenaudingai.
Nepavargai dar? Bet jau vakaras. Pavargau aš, ir nepažadėjau, kad aprodysiu visas duris. Matai, kad jų dar ne viena. Nežiūrėk tokiu žvilgsniu. Ne karvė esi gi. Ir ne šuo. Gerai jau. Įkalbėjai. Parodysiu dar vienas duris. Matai šitas grotas? Pastumk jas į kairę. Taip, teisingai. Čia liftas. Liftas, kuris leidžiasi į mano širdį. Liftininkas atveža jausmus ir nuveža racionalias mintis. Gana čia juoktis. Tau jau laikas. Paimk sausainių į kelionę. Pati kepiau.

Širdies viduje.

Užeik užeik. Nesikuklink… Sakai ne laiku? O kada tinkamas laikas pasisvečiuoti viduje? Juo labiau ko tada atėjai? Batų nesiauk. Štai ten gali juos nusivalyti. Aš esu iš tų, kuriems batai yra garderobo dalis. Juos nusiavus, tą dalį prarandi.
Taigi… Štai jau užėjai. Esi mano vidiniame koridoriuje. Nepyk, negaliu visko aprodyti, todėl pasirink. Nežiūrėk išpūtęs akis. Turi du variantus. Smegenys, ar širdis? Širdis? Esi tuo tikras? Tikrai? Gerai. Tada nesakyk, kad tavęs neįspėjau. Einam.
Nustebai, kad pradinės durys ne raudonos? Tai yra maskuotė. Pasiruošęs? Jau ir užėjom, visai neskaudėjo. Ramiai apsidairyk. Kol kas nieko negalvok, nes turi priprast prie mano širdies dūžių ritmo. Čia kaip prie siūbuojančio laivo. Apsiprasi ir galėsime pavaikščioti.
Jau geriau?. Dabar apsižvalgyk įdėmiau. Ei, neįžeidinėk! Tai ne chaosas, tai mano širdis. Žvelk plačiau. Gerai jau, prisipažįstu, čia dulkės. Vadinasi dalykai po jais nereikšmingi arba aš sąmoningai leidau jiems apdulkėti. Jei gali tai labai netrepsėk, nenoriu, kad dulkės pakiltų. Po jomis palaidotos išdavystės ir melai. Praradimai, nusivylimai ir svajonės, kurių siekti nebeturiu jokio noro. Kartais čia užeina tokių kaip tu, blaškosi ir vėl ilgai vargstu kol dulkelės saugiu sluoksniu prispaudžia tai ką noriu pamiršti.
Pažvelk čia. Sakai šios lentynos primena mano rūbų spintą, iš kurios pastoviai kas nors krenta? Esi teisus. Čia mano draugai. Gyvenime jų daugėja, todėl sunku sutilpti riboto dydžio lentynose. Dažnai vienas kitas iškrenta. Po to būna vėl sugrūdamas atgal. Kartais, kaip bebūtų siaubinga supranti, kad šis atsidūrė ne vietoj, ne laiku ir nežinai ką su juo daryti. Be gailesčio trenkiu lauk. Tegu lieka daugiau erdvės pasilikusiems.
Ką ten darai? Įdomios durelės, sakai? Žinoma, kad galima pažvelgti už jų. Čia mano darbas. Nustebai? Na taip jis ne tik smegenyse, yra ir širdyje. Tik va pats matai, durelės gerokai paprastos, į akis nekrenta. Į vidų neverta eit, užteks pažiūrėti per akutę. Ką matai? Viesulas, kurio viduryje gana ramiai sėdžiu aš. Taip, kartais pasiskundžiu, kartais pabandau išeit, o kartais jaučiuosi rami tame viduriuke. Geriau apie tai negalvoti. Einam toliau.
Atsargiai!!! Nenumesk.. Ne, tai nėra žiūronas. Šitas daiktas apibūdina mano mylimą ir meilę. Pavartyk, matai? Visai paprastas iš išorės. Daiktas ir tiek. Dabar pažiūrėk per skylutę? Kaleidoskopas, mozaika, gražiausios gėlės ir ornamentai. Supranti??
Kaip manai gal šiandien jau užteks? Esu labai tiesi ir atvira. Todėl neslapukaudama sakau, kad šiandieninė kelionė po mano širdį baigėsi. Užsuk dar kada. Jei ilgai skambinsi prie durų, gal atidarysiu.

Mylim mes. Mylim :) (:

9d322cbe6ee8ce0fd5d5e2b80dfe8a9c.jpg
Ir aš!  Ir aš! Sveikinu visus su tuo, kad esame, geri, kad mylime vienas kitą:). Ačiū, kad su meile ir šypsena skaitote tai ką aš priniekiviskmėjinėju.  🙂
ir visgi…
Ar kabinėtųsi vis prie Valentino dienos, jei jos data nebūtų taip arti vasario 16 d.?
Visi kaltina VD, kad nustelbia tautinę šventę. Bet gal čia tas atvejis, kur reklama yra reklama, nesvarbu ar teigiama. Šnekėdami apie šias šventes visi lygina, priekaištauja, kad širdelės mielesnės už vėliavėles. Bet jei nebūtų Valentino, turbūt Nepriklausomybės diena būtų dar labiau pamiršta.
Šiandien džiaukimės, kad iš vis mylime. O po ryt pasidžiaukime, kad mylime tėvynę.