Epizodai

Epizodas Nr.1
Važiuoju troleibusu. Šneka du dėdės 40+ 🙂 Kaip suprantu vieno jų dukra įstojo mokytis kažkur. Kažkur, kur nelabai gal norėjo… Todėl pokalbis toks:
– Nu tai nieko, gi mūsų šalyje universitetai geri, koks skirtumas, koks tas diplomas.
– Tai jo, svarbu įstojo.
– Ir ruošia plačias specialybes. Pasimokys 6 metus ir galės veikt ką nori.
– Kodėl 6?
– Taigi magistras dar…
– A… Nu taip, mėgsta ji pavadovaut.
– Aš ir sakau, gaus diplomą ir lai eina…
Ir taip toliau… Nuobodžiai, apie tai kaip svarbu gaut tą diplomą, bet visai nesvarbu po to dirbt pagal jį. Aš esu tas atvejis, kuris nežino kur dėt diplomą. Todėl man norisi papurtyt žmones, žadint ir sakyt:
– chebryte, dabar mąstykit. Po tų 6 metų jau būsit nusivylę….
Epizodas Nr. 2
Problemos, kad nėra ką apsirengti yra senos, kaip pirmieji drabužiai. Todėl visai ne jos mane kankina.
Yra kita bėda. Kai žmogus negali dvi dienas iš eilės rengtis tais pačiais drabužiais. Aš tokia. Žinau, kad ir Jovita tokia. Todėl atitinkamas yra ir aprėdų kiekis.
O spintos tai nėra. Nu rimtai. Nuomojamas butas, išklerę baldai, kurie gyventojams giliai dzin… Garbės žodis. Tik man pastaruoju metu atrodo, kad išmėtyti darbužius visur, prikabinti jų visur, kur galima kabinti, irgi ne išeitis…
Epizodas Nr.3
Vakar turėjau vėlai namo grįžt. Na pauliavot planavau. Bet planai pasikeitė. Grįžau laiku. Žiūrau vyras kiaušinienę kepa. Sakau, o tai kur mergos visokios? Sako:
-Ai, šiandien visos planų turėjo. Tai neatėjo…
Nepasisekė. Tik nežinau man ar jam :)))
Epizodas Nr.4
“Riteriai” jau nuo penktadienio neveikia. Tai ką žaist darbe? Įdomu, resursai auga?
Epizodas Nr.5
Kai sakiau, kad mano darbai patys pasidaro, nes yra išdresiruoti, tai nė kiek neperdėjau. Vakar, rašau rašau… Kažką užsigalvojau. Žiūriu kolega man mojuoja. Grįžk į Žemę, neaišku kur esi. Pažiūriu į tekstą. Nu normaliai. Visas blokelis parašytas. Ir visiškai teisingai. Ir net kableliai vietoje. Bet nepamenu, kaip rašiau.

Pasaka apie pastangas

Gyveno kartą nykštukas vardu Ampiukas. Turėjo tas nykštukas darbą. Augino šiltnamyje gėles. Ir nors jis buvo vyriausias gėlininkas, ištiktųjų buvo vienintelis. Jis vienas turėdavo suplanuoti, kokias gėles sodins šiais metais. Vienas sėjo sėklas. Vienas prižiūrėjo, kaip daigeliai dygsta. Tręšė, laistė ir piktžoles ravėjo. Jis vienas turėjo laiku gėles nuskinti, nes jei pavėluotų – visas derlius sunyktų. Taip pat Ampiukas turėjo rūpintis, kad tinkamai įpakuotos gėlės keliautų į turgų. Ir nuolat kovot dėl pakuotojų, kurie kažkodėl jo šiltnamyje dirbdavo tik kai laiko turėdavo.
Mylėjo Ampiukas savo darbą. Kaip ir visi kiek pabambėdavo, kad jau nusibodo. Kaip ir visi norėdavo būti labiau mylimas ir vertinamas. Tačiau niekam netrukdydamas po truputį dirbdavo.
Dar Ampiukas turėjo viršininką. Tai buvo vyresnis nykštukas, kuris prižiūrėdavo, kaip gi sekasi mažajam. Primindavo Ampiukui, kad jau laikas derlių nuimti, tikrindavo darbo kokybę ir kitus svarbius dalykus. Šiek tiek pyko Ampiukas. Galvojo, na taigi aš pats viską žinau. Negi, kada nors ko nors nepadariau? Bet kartu ir buvo dėkingas. Nes maža ką. Galima ir praleist kokią klaidą. Geriau paburbėt, nei į turgų nuvytusias gėles nusiųst. Bet visgi mažasis nykštukas ėmė jaustis blogai. Labai jis stengiasi kiekvienais metais parinkti gražiausias gėles. Ieško naujausių sėklų, tariasi su patyrusiais augintojais… Kuri gėlė išaugs gražesnė, o kuri kvepės geriau? O gal kažkuri turi svarbių gydomųjų savybių? Nepaisant pastangų jo vyresnysis nykštukas nori dar didesnių rezultatų. Neužtenka, kad mažylis viską vienas augina, vienas prižiūri, vienas už atsako už klaidas. Pasak vyresniojo jis tinginiauja, nes nesuranda, kokių nors itin brangių sėklų pigiai. Tokių iš kurių išaugtų nerealios gėlės, tokių, kokių neturi jokie kiti augintojai ir kurias pamatę visi išgraibstytų ir norėtų dar ir dar… Nusiminė Ampiukas, nes ne… Jis negalvoja, kad jį nepelnytai kaltina… Jis kaip tik galvoja, kad per mažai padaro… Graužiasi mažiukas. Bet žino, kad pastangos, kurias jis jau įdeda – viršija galimybes… Atima net laisvalaikį. Ir nenori Ampiukas dar daugiau laiko investuoti, nes nuopelnai atitenka vistiek ne jam. Visų nykštukų pagrindinis vadas už gerą darbą pagiria vyresnįjį, o Ampiuko net vardo nežino. Nenutuokia kiek tas stengiasi būti naudingas. Štai tokia pasaka apie Ampiuką ir jo nuotaikas.

Darbinė nuotaika

Dažnai apibūdindama darbinę atmosferą, naudoju žodžius “vaikų darželis”. Taip taip:). Šitam darželyje mes mėtomės kažkuo ten (paskutinį kartą į mane pataikė sriubos pakelis). Mes skriaudžiam silpnesnius (aha, jaunasis kolega nukentėjo dėl “YouTube”). Mes turim savo žaislų (mėtosi spintoje pora telefonų, dar ten kažkas…). Kolektyviai valgom pietus, kurie tikrai darželiu kvepia. Krykštaujam, kad net auklėtojas nesudrausmina.
Tačiau šiandien priėjome prie išvados, kad darželį išaugome ir persikėlėme į mokyklą. Dabar mėgstam tarsi galiniame suole krizenti iš nieko. Kol mokytojas nesušunka “Ei galiorka”….
Pokštai kažkokie mokykliniai – batų atrišinėjimas ir ketinimas pririšt raištelius prie kėdės.
Pamėgo žmonės ir kolektyvinius parūkimus už kampo.
Ir sarkazmo, kai kurie baigia išmokti.
Mokytojau mokytojau, man neišeina… Oi, kol jūs nepriėjot – nesigavo.
Pabėgimai iš pamokų, tfiu, darbo…
O kai kas net kūno kultūros pamokas lanko 🙂
Ai, ką aš čia? Apie darbą. Todėl kolegos eikit dirbt, o ne skaitykit ką rašau po suolu pasislėpus.

Laiškas apie Merfį, darbą, renginius ir pavasarį

Štai ir vėl rašau tau laišką. Nepyk, kad taip nereguliariai. Šiandien liko dar 45 minutės iki darbo pabaigos, o aš jau įvykdžiau savo planą (na tokio dalyko kaip pietūs aš jau nepamenu ir neskaičiuoju). Per šitas dvi dienas aprašiau 19 programų.
Ar kas nors naujo? O kas buvo seno?
Pastaruoju metu niekaip Merfis neatstoja. Gal paduot į teismą už priekabiavimą? Būtinai abu tinkami troleibusai turi nuvažiuoti kol stoviu prie šviesoforo . Šviečia saulė, bet kai reikia išeit 5 minutėms į lauką, prasideda kruša. Ir taip toliau. Ar įmanoma to diedo kaip nors nusikratyt?
Ai tiesa, pagaliau namuose įsivesim internetą. Vėl tapsiu žmogus.
Dargi nebeturiu skolų (na tik Laurai ryt keturis litus atiduosiu). Ir man reikia 4500Lt , nes noriu raudono kompo:). Ne didesnio nei 13,3 :))))
Ryt eisiu į spektaklį.
Penktadienį Vingio parke koncertas.
Suprantu išankstinių bilietų pirkimo naudą. Sumoki, atgaili, paverki, pamiršti. O kai ateina diena ir mokėt nebereikia, jautiesi lyg gavęs ką nemokamai.
Savaitgalį Ukmergėje būgnų ir perkusijos festivalis.
Ar tik man atrodo ar pasaulis vėl pradėjo suktis?
Tukis, vėl privertė mano smegenis veikti ir pažadino. Ačiū.
Kas dar? Taigi pavasaris.

Antras darbas. Pirma diena

Šiandien darbe ta diena, kai dirbti ypatingai nesinori. Naujo periodo pradžia. Gal nuo pirmadienio?
Kaip ir žadėjau papasakosiu apie savo pirmą dieną čia. Ne bandomuosius apsilankymus, o dieną kai išdirbau nuo ryto iki vakaro. Priminsiu, kad dirbu leidykloje, redakcijoje. Leidykloje yra net kelių leidinių redakcijos. Tai štai, pusę savo pirmos dienos laukiau kol pastatys kompą, ir nieko nepažinodama galvojau, kaži kur man teks sėdėt. Žinojau, kad ne su savo redakcija, nes tam fiziškai nėra vietos. Reiškia, kad būsiu kažkur, ne gana to kad nauja tarp savų, bet dar ir nugrūsta tarp „svetimų“. Galiausiai sužinojau, kad darbo vieta parengta, ir kol mane į ją lydėjo, klausiausi sarkastiškų pašaipų: tau išskyrėm puikią vietelę, manom pritapsi. Žodžiu, pasodino mane moteriško žurnalo redakcijoje. Vien dėl to vos neapsiverkiau. Na nepratus aš tarp moterų. Sunkiai man priimtinas tas šu šu šu vienai išėjus. Visa tai dar būtų nieko. Bet manęs gana nemandagiai paprašė išeit kokiai valandai, nes pas jas vyksta susirinkimas, o aš esu svetimas žmogus. Hm, galvoju bus linksma. Išėjau, o kur dėtis? Nieko leidykloj nepažįstu, kur eit nežinau. Praslampiojau rūsio koridoriumi, paskaičiau makulatūrą, nuėjau iki „savų“, bet šalia šefo naujokei irgi nebuvo labai jauku.
Kai pagaliau baigėsi tas susirinkimas, dėl kurio buvau išgrūsta, radau porą verkiančių moteriškių. Cha, galvoju, man čia patiks:). Reikia tik ausines greičiau įsigyti.
Taigi, jau savo naujoje darbo vietoje, atsisėdu ir … Atradimas. Kompe „Win Me“, kai tuo tarpu aprašinėti reikia „XP“ aplinkoje veikiančias progšes. Valio. Bet ir tai dar nieko. Pelė be rutuliuko. Dar kart valio (šitą išsiverkiau kitą dieną, o PC pakeitė po kokio mėnesio). Per mėnesį pasilinksminau, nes nedrįsdavau eit pas „savus“ prie testinio kompo, tai darydavau paveikslus namie, o darbe tik rašydavau. Smagiai prisiminiau kaip gyvenimą „pralinksmina“ mėlyna spalva, kuri atsiranda intensyviai dirbant. Turiu omenyje, dirbi dirbi dirbi ir šast mėlyni langai… O tu nieko neišsaugojai, nes jau seniai nuo visokiu mileniumų atpratus.
Iš kabineto mane išvarydavo kiekvieną trečiadienį, bet jau neimdavau į galvą. Po trijų mėnesiu baigėsi mano išbandymai ir darbe, ir moteriškoje redakcijoje. Kaip sakant jau nebe bandomą laikotarpį pradėjau po persikraustymo. Redakcija susilipdė ir visi gyvenam jaukiame vaikų darželyje. Ane, mielieji kolegos?

Pirma diena darbe

Na tai visi pamenat savo pirmas dienas darbe?
Turėjau du darbus. Taigi, gaunasi dvi pirmos dienos ir viena paskutinė.
Pirmo darbo pirma diena:
Atėjau kitą dieną po pokalbio pabandymui. Firmelė nedidukė. Viso keturi žmonės biurų pastato biuriuke. Turėjau skambinėti į įmones ir klausinėti kas pas juos yra gamybos direktorius arba vyr. inžinierius, taip pat sužinoti kokiu fakso numeriu galėčiau jiems nusiųsti komercinį pasiūlymą. Visa tai sužinojusi turėjau tą pasiūlymą parašyt. Labai stengiausi, būsimasis šefas pagyrė, bet po to nupylė iš savo www puslapio visą info ir liepė siuntinėt tokį. Jaučiau baisią įtampą, nes aš nekenčiu skambinti. Bet darbo labai reikėjo, todėl prisiverčiau. Maniau kada nors persilaušiu. Beveik su nieku nebendravau. Vėliau su kolege susirašinėdavome laiškais, nes ten nebuvo įprasta darbo metu šnektelėt apie nieką ar šiaip nukrypt nuo darbinių veiksmų. Iš įtampos pirmos dienos beveik neprisimenu.
Paskutinė diena buvo nebloga. Kaupiausi kaupiausi kaupiausi, kaip čia iš darbo išeit. Nusprendžiau tai padaryt (atiduot pareiškimą) pirmadienį. Bet penktadieni man reikėjo laisvadienio. Todėl trečiadienį jo paprašiau. Šefas liepė pasilikt po darbo pokalbiui. Pasilikau ir nusprendėm, kad išeinu, nes jis matė, kad aš ne vietoje esu. Valio valio, nereikėjo ir pirmadienio laukt. Daugiau aš ten nepasirodžiau. Su kolege atsisveikinau per „Skype“. Išdirbau du mėnesius.
Ryt parašysiu apie antro darbo pirmą dieną. Be nuotykių neapsėjau, buvo daug įdomiau.

Kvietimas kavos…

Laba diena, Salomėja,jūsų duomenis pamatėme ten ir ten. Kiek suprantu, darbo
ieškote ten ir ten, panašaus į tą, kurį šiuo metu dirbate.
Ar galėtume ką nors pasiūlyti mes?
Jeigu įdomu, užeikit, pavaišinsim kava … ir aptarsim mūsų pasiūlymus,
kurių turime nuolat.
Pagarbiai,
tas ir anas
Štai tokį laišką (na tuos ten ir ten pati įrašiau) gavau šiandien. Nei aš darbo ieškau, nei ką. Gal man visai geras ir tas, kuriuo nuolat skundžiuosi. Juolab, kad šitame pasiūlyme man netinka miestas. Antrą kartą juolab, kad šitame darbe dar turiu vilčių. Trečia kartą juolab, kad reikia kur nors bent metus išdirbti. Mano CV kabo domenų bazėse šimtą metų jau neatnaujintas.
Bet labai smagu kai gauni kvietimą kavos. Vien dėl to apsilankyčiau. Beje, prieš 1,5m labai labai sunkiai ieškojau darbo. Radau tik šaraškino kontoroj, kur ištvėrui 2 mėn pabėgau. Labai bijojau, kad tokia vienintelė mano trumpa patirtis atbaidys darbdavius labiau nei jokia. Taigi per tą sunkų ir bjaurų paieškos laikotarpį tokio malonaus kvietimo į pokalbį dėl darbo nebuvau gavusi. Įdomu kodėl?

Darbas nesukelia protingų minčių

Šią savaitę užgriuvo darbų lavina. Nieko įpatingo, eilinis žurnalo pridavimas. Kaip visada tokiu metu atsiranda netikėtos reklamos (būtinai 18 val. kai baigiasi oficiali darbo diena). Tai aišku praneša reklamos vadybininkas, kuris jau seniai namie. Jam kas, tereikia tik Salomėjai paskambit. Nega to, kad reikia sugalvot išeitį, tai dar ir būdą išlaikyt dizainerius po darbo. Motyvuot nėra kuo (na supratot)…
Nesvarbu. Tačiau stresinė situacja privertė pagalvot, kokie būna darbuotojų tipai:
1. Tie, kurie nuolat skundžiasi, kad yra labai daug darbo. Dirba tik 8 valandas ir nė minutės daugiau. Visada nespėja. Nespėtus darbus užkrauna kitiem. Šis tipas labiausiai būdingas biudžetinių įstaigų darbuotojams. Lai niekas neįsižeidžia.
2. Tie, kurie skundžiasi, kad yra labai daug darbo. Dirba viršvalandžius, niekam neleidžia perimti darbų. Viršvalandžių kaina, darbus visada spėja. Čia tie, kurie mano esantys nepakeičiami.
3. Tie, kur niekada nesiskundžia. Dirba tik priklausančias valandas. Nieko nespėja ir nesiparina. Vistiek kas nors darbus padarys.
4. Tie, kurie nesiskundžia. Dirba viršvalandžius ir yra tuo patenkinti darboholikai. Aišku, kad viską spėja.
5. Tie, kurie tyli. Nepersidirba ilgai. Viską spėja. Nematomi žmonės.
Aš dažniausiai penktas variantas. Mėgstu pabambėt nelabai garsiai. Tačiau jaučiuosi nematomas žmogus. Nes viska spėju, o niekas nemato kada dirbu.
Pokalbiai (šefas-Š, Salomėja-S):
Š: Reikia baigti iki penktadienio (pirmadienis, reik padaryt 40psl., bet dizainerių beveik neduos, nes jie daro kitą žurnalą.).
S: Gerai.
Š: Šiaip tai būtų geriau ketvirtadienį.
S: Gerai.
Š: Spėsim? (hm, tik kam čia ta daugiskaita?)
S: Taip
Po to dar šimtą kartų per dieną:
Š: Spėsim?
S: Taip.
Ir nepaisant to ką rašiau pradžioj apie reklamas… Dar nepaisant nenumatųtų kliūčių, pvz., neveikiančio neto… Spėsim. Ir niekas ačiū nesakys. Nors mano darbas ne visai toks… Bet… daugiau minčių nėra, o viešai guostis bijau.