Browsed by
Tag: Sofi Oksanen

925(24) Sofi Oksanen “Norma”

925(24) Sofi Oksanen “Norma”

Sofi Oksanen “Norma”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Skaičiau visas autorės knygas, tad nieko keisto, kad susidomėjau ir naujausia. Tiesa, patiko man tik ta, kuri buvo pirmoji. Ir dar truputį ši.

Istorija labai keista ir šiek tiek fantastinė. Normai labai greitai auga plaukai. Tai paslaptis, nes jei faktą sužinotų kiti, tai mergina taptų mokslinių eksperimentų objektas. Arba plaukų mafijos grobis. Pats faktas, kad per parą plaukai paauga metrą gal ir neatrodo labai fantastinis, visokių sutrikimų būna. Tačiau mistikos knygoje su tais plaukais gerokai daugiau. Jie jaučia, žudo, įspėja ir t.t.

Knygos siužetas sukasi aplink Normos mamą, kuri pačioje pradžioje nusižudo ir mergina bando išsiaiškinti kodėl. Čia lenda plaukų mafijos (būna ir tokia) bei vaikų prekybos galai. Tad knyga panašėja į detektyvą.

Pradžioje man buvo nuobodu. Painiojosi vardai, sunku buvo įsijausti kas yra kas, kokiais ryšiais susiję ir apskritai apie ką kalba. Tačiau vėliau įsibėgėjau ir pasidarė labai įdomu kuo gi viskas baigsis. Keistoka, su nieku nesulyginama knyga.

OficialiaiSofi Oksanen romane „Norma“ – paslaptinga šeimos drama su fantastikos ir detektyvo elementais. Šįkart autorė drąsiai leidžiasi į tamsiausius grožio verslo ir surogatinės motinystės užkaborius. Paslaptingomis aplinkybėmis žuvus motinai, Norma Ross lieka visai viena. Abi moterys buvo artimos ir surištos ne tik giminystės ryšiais, bet ir paslaptimi. Norma yra ypatinga. Antgamtiškai greitai augantys plaukai, jautrios reakcijos į menkiausią nuotaikos pasikeitimą – jos prakeikimas ir kartu palaiminimas. Visą gyvenimą Norma ir jos motina Anita stengėsi išsaugoti šią paslaptį, kad apsaugotų Normą. Dabar, po motinos mirties, jos namuose rastos nuotraukos, užrašai ir video medžiaga atskleidžia, jog Anita apie savo dukterį žinojo kur kas daugiau, nei buvo galima manyti.

Žymos sau: KPS: 336  Ke 2017 01 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

619(39) Sofi Oksanen "Kai dingo balandžiai"

619(39) Sofi Oksanen "Kai dingo balandžiai"

Sofi Oksanen “Kai dingo balandžiai”
Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano komentarai: Nors ir buvau nusiteikus tam ką gavau, bet labai pavargau skaitydama šią knygą. Ji neturi nieko teigiamo, po jos nesijausite džiugiai, negalvosit apie gražų rytojų, skaitydami nenusišypsosit, nes nerasit net juodo humoro būdingo skaudžiai literatūrai. Tai tokia fu knyga. Emocijų prasme. O kaip gi kitaip jei kalbos sukasi apie karą, partizanus, vokiečių okupacijos laikus ir sovietų “išvadavimą”, kgb blūdijimus ir tarybinio žmogaus idealus.
Pagrindinis veikėjas – slidus ungurys. Jis sugebėjo prisiplakti prie vokiečių, o situacijai pasikeitus įsitrinti į kgb. Būdamas visiška vidutinybė darė viską, kad tik šiek tiek pakiltų karjeros laipteliais. O tai reiškia, kad skundė, griovė, kenkė, žudė. Jau sakiau – nieko gero. Veiksmas vyksta Estijoje, bet šią šalį laisvai galima keisti Lietuva. Esmė ta pati.
O bet puikus laikas dabar paskaityti tokias knygas ir prisiminti okupacijų bei karo “gėrį”. Kaip jau minėjau – pavargau. Skaitau aš mažai – vos 0.5-1 val prieš miegą, tad visą savaitę kankinti tokią niūrią temą visai ne kažką.
Oficialiai:„Kai dingo balandžiai“ – tai estų kilmės Suomijos rašytojos Sofi Oksanen trečiasis romanas iš tetralogijos apie netolimą Estijos praeitį ir politinį Europos suskaldymą. Ankstesnės dalys – „Stalino karvės“ ir „Valymas“. Romane vaizduojami neramumų ir tariamos taikos dešimtmečiai: Estijos Respublikos pirmojo laikotarpio pabaiga, Antrasis pasaulinis karas ir „atšilimas“ bei stagnacijos pradžia Sovietų Sąjungoje. Tai pasakojimas apie žmogaus santykius su valdžia, apie gebėjimą ir nenorą prisitaikyti, apie kaukes, kurias vieni pajėgia dėvėti, kiti – ne. Ką rinktis: ištverti tiesia nugara traiškomam krumpliaračių, ar pačiam tapti tokiu krumpliaračiu? Kartu knygoje gvildenamas tragiškas vienos šeimos likimas, ją supančių žmonių viltys ir netektys. 
KPS: 336
KN.
Perskaityta 2014 04 26

431(104) Sofi Oksanen "Stalino karvės"

431(104) Sofi Oksanen "Stalino karvės"

Sofi Oksanen “Stalino karvės”
Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano nuomonė: Pagaliau iškankinau aš tas karves. Baisiausiai pavargau beskaitydama. Išmušė mane iš ritmo (OMG šis blogas sako, kad liepą perskaičiau 20 knygų). Ir negalvokite, knyga nėra bloga. Sakyčiau, kad net labai įdomi, tačiau labai jau sunkiai skaitosi. Puslapis po puslapio niūrumos, juodumos. Kaip ir vėlesnis Oksanen romanas “Valymas”, šis gi taip pat daugialypis. Šokinėjama laike. Šokinėjama tarp veikėjų. Čia soviemečio pabaiga, čia 75-tieji, čia pokaris, čia dabartis. Manau įdomiausia būtų skaityti mano tėvų amžiaus žmonėms gyvenusiems Sovietų Sąjungoje. Tiksliau Katarynos amžiaus 🙂
Anos mama jaučia didelį kompleksą būdama este Suomijoje. Nes estės yra ruskės, o ruskės yra kekšės. Čia ji savo kilmę slepia, o besisvečiuodama Estijoje suomiškumą akcentuoja. Ana serga bulimija ir turi kitokių psichologinių problemų. Žodžiu, šioje knygoje nerasite nieko šviesaus ar mielo. Smagu, kad autorė patobulėjo ir į vėlesnę knygą (nes skaičiau tik vieną) įvedė siužetą, įtampą, intrigą.
Oficialiai„Stalino karvės“ (2003) – Sofi Oksanen literatūrinis debiutas, kuriame vaizduojamas trijų kartų moterų gyvenimas. Intriguojantis ir nuoširdus pasakojimas apie išgyvenimus pokario bei sovietinėje Estijoje ir vakarietiškoje Suomijoje. Sofijos, Katarynos ir Anos akimis vaizduojama šiurkšti užkarda tarp XX a. antrosios pusės Rytų ir Vakarų, atplėšusi mylinčias viena kitą motinas ir dukteris, privertusi jas jausti baimę, gėdą, nevisavertiškumą ir imtis tikrų žygių siekiant įrodyti, kad yra moterys. Kupinas maišto ir kartu lyriškas romanas buvo nominuotas Runebergo premijai, vienai autoritetingiausių Suomijos literatūros premijų. Pirmoji Lietuvoje išleista šios autorės knyga – romanas „Valymas“ (2010).
uslapių skaičius: 448
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 08 01

227(11) Sofi Oksanen "Valymas"

227(11) Sofi Oksanen "Valymas"

Sofi Oksanen “Valymas”
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: štai ir aš perskaičiau šią šiuo metu “užkultintą” knygą. Ir paliko labai gerą(?) įspūdį. Klaustukas prie žodžio “geras” yra todėl, kad užvertus paskutinius puslapius liko toks slogutis, drebuliukas, šaltukas. Gera knygine prasme. Puiki. Bet niūri. Vis dėl to šiauriečių knygos turi kažką tokio. Turbūt panašiai jaučiausi ir skaitydama Wassmo Diną bei Torą. Viskas kas rašoma knygoje gerai žinoma ir lietuviams: karo nepritekliai, trėmimai, kolūkių kūrimasis, partizanai, sovietų sąjungos griūtis, žemės gražinimai, ala mafija, prekyba žmonėmis. Kas išgyveno, kas daug girdėjo ir skaitė, bet visa tai greta ir netolima. Užtat talentinga rašytoja visai tai istorijai suteikia apvalkalą, nuo kurio ir atsiranda minėtieji slogučiai ir drebuliukai. Baisu, stipru, įtikinama. Kaip jaučiasi žmogus pasmerkdamas artimuosius mirti. O kaip jaučiasi tada, kai sužino, kad toks žingsnis nedavė siekto rezultato?
Beje, priekaištų turiu lietuviškam viršeliui. Kažkoks be esmės. Užsienietiški su musėmis, ar net kitokiomis moterimis daug įtikinamesni. Knygą rekomenduoju mėgstantiems šeimų istorijas ir nebijantiems išsitepti.
Oficialiai: Romane „Valymas“ atskleidžiama dviejų kartų moterų istorija. Vieną dieną Alydės Trū namų kieme atsiranda dvidešimtmetė rusė Zara – prekybos žmonėmis auka, kuri smarkiai sutrikdo vienišos namų šeimininkės gyvenimą. Estija neseniai paskelbusi nepriklausomybę, o Alydės Trū sąžinę slegia pokario metų išdavystė, į kurią ją pastūmėjo beviltiška, tragiškai pasibaigusi meilė sesers vyrui. Ta jaunystės klaida nulėmė ne tik visos Alydės šeimos, bet ir tolesnių kartų gyvenimą. Pamažu aiškėja, jog abiejų moterų likimai neatskiriamai susipynę nuo seno.
Įtempto siužeto romane subtiliai pasakojama atsikuriančios Estijos, spaudžiamos tiek komunistinės praeities, tiek laukinio kapitalizmo, istorija, parodomas šalies pokaris, keliamos meilės, smurto, bejėgiškumo ir dabarties šaknų praeityje temos.

Puslapių skaičius: 297
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 01 03