151(42) Jostein Gaarder "Cirko direktoriaus duktė"

Jostein Gaarder “Cirko direktoriaus duktė”
Mano įvertinimas: 3/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: tai ko gero pati geriausia knyga iš šitų 42 skaičiuojamų nuo mano atskaitos taško. Bent jau likau sužavėta. Istorija paprasta: vyrukas turi per daug minčių, nenori būti viešai populiarus, tad pardavinėja rašytojams mintis. Tokiems, kurie nori rašyti, bet nežino apie ką. Viskas. Viskas apie tai ir sukasi. Bet jau seniai neskaičiau tokios knygos, kad tektų eiti ieškoti kuo pasižymėti tam tikras vietas. Radau nemažai atsakymų apie savo seniau išsikeltus klausimus. Apie tai kodėl kartais fantazija pasižymintys žmonės negali parašyti vientisos knygos: ” Vis vien niekada nebūčiau įstengęs parašyti romano, man visuomet kildavo pernelyg daug minčių. Kai sėdėdavau mąstydamas ir rašinėdavau, įkvėpimas būdavo toks didžiulis, jog mane nuolat pertraukdavo mano paties mintys, nes tolydžio atsirasdavo visiškai naujų ir neretai kur kas geresnių idėjų, nei tos, nuo kurių būdavau pradėjęs.” Ir “Man nuolat kildavo naujų minčių. Jos kvėpavo man į pakaušį, kuteno pilvą, skaudėjo lyg atviros žaizdos. Aš kraujavau istorijomis ir pasakojimais, smegenys kunkuliavo nuo naujų idėjų, atrodė, tarsi iš įkaitusio kraterio plūstų iki raudonumo įkaitusi lava. Mane visada kamavo minčių nelaikymas…“.
Apie vaiką be įsipareigojimų (viena labiausiai patikusių minčių): “Vienas malonumas įtaisyti moteriai vaiką, kuris nebus mano. Man visada patiko save skleisti, man patiko tuštintis ir niekada nerūpėjo vadinamosios autorinės teisės. Aš nejaučiau poreikio gauti aplodismentų už tai, kam duodu pradžią ar ką palieku po savęs, taip buvo nuo mažų dienų”.
Apie jaunus rašytojus: “Daugeliui būsimų rašytojų trūko esminio dalyko – gyvenimo patirties. Manyti, kad iš pradžių galima rašyti, o paskui gyventi, yra postmodernistinis nesusipratimas. Tačiau dauguma jaunų žmonių trokšta tapti rašytojais pirmiausiai dėl to, kad nori gyventi kaip rašytojai. Jie viską apverčia aukštyn kojomis. Iš pradžių reikia pagyventi, tada gali nuspręsti, ar turi ką papasakoti, o tai nulemia pats gyvenimas.” Noriu šitos knygos savo.
Oficialiai: Romanas apie savavalį šachmatininką, lemtingą erotinį ryšį, vorą, kuris įkliuvo į savo paties pinkles, visus, norėjusius rašyti, bet neturėjusius ką papasakoti, raktą į urbanistinę šlovę ir postmoderniąją tapatybę, cirko direktoriaus dukterį.
Puslapių skaičius: 197
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 02 20