983(9) Fredrik Backman “Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo”

983(9) Fredrik Backman “Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo”

Fredrik Backman “Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kadaise skaičiau “Gyveno kartą Uvė” ir labai patiko, ok kai tik pamačiau, kad išleista nauja autoriaus knyga, laužiausi laužiausi ir galiausiai per juodąjį penktadienį pasidaviau.

Ir truputį abejojau, nes iš aprašymo aišku, kad knyga bus apie septynmetę mergaitę ir visokias pasakas. O aš nesu didelė vaikų gerbėja, tad… Bet žinokit, kas antrą puslapį slapta valausi ašarėlę, o kas antrą žvengiu negaliu susilaikyti.

Istorijos pradžia tokia, kad viena maža mergaitė yra labai protinga, ironiška, ciniška, išsiskirianti iš kitų ir už tai nuolat engiama. Todėl jos močiutė per įvairias istorijas bei pasakas bando šią palaikyti. Tik ta močiutė labai kieta. Buvusi karo chirurgė, tokia bebaimė, norėdama pralinksminti anūkę gali įsilaužti į zoologijos sodą ir apmėtyti prižiūrėtojus kakais, gali nepageidaujamo ir nuolat brukamo reklaminio laikraščio leidėjo namą iki viršaus užpildyti tais pačiais leidiniais :). O autorius visas šias istorijas aprašo su tokia ironija, kad man tik pasvajoti bent 23% jos pasiekti.

O ir močiutės bei anūkės požiūris į dalykus aiškinamas taip man artimai bei jaukiai!

Močiutė sako, kad žmonės, kurie mąsto lėtai, visada kaltins mąstančius greitai, neva šiems sunku “susikoncentruoti”. “Idiotai nesugeba suvokti, kad ne idiotai jau baigė mintį ir jau rezga kitą, o patys tuo tarpu tebesikapsto prie to paties. Todėl idiotai visada tokie agresyvūs ir išsigandę. Nes nieko idiotams nėra baisesnio nei jų kely pasitaikiusi gudri mergaitė”.

Na, o jautrumas sumišęs su smagumu prasideda tada kai močiutė miršta ir palieka gudriai mergaitei įvairių užduočių.

Ši knyga iš esmės yra apie santykius. Kaimynų. Mažų vaikų ir išsiskyrusių tėvų. Suaugusių vaikų ir jų tėvų. Apie netektis ir bandymą išgyventi po šeimos praradimo, grįžus iš karo, pabėgus nuo smurtautojo. Apie bendruomenę, pritapimą, draugus. Iš pradžių aš raukiausi skaitydama močiutės pasakas, bet po to, kai pradėjo aiškėti, kad jos iš tikro gyvenimo, atsiversdavau atgal ir paskaitydavau dar kartą.

Nepamenu, kada tiek slaptai kikenau, o tuo pačiu ir graudenausi.

Oficialiai: Šio romano centre – septynmetė Elsa. Jos gyvenimas nelepina: tėvai išsiskyrę, mokykloje kiti vaikai užgaulioja, o daugiabutis, kuriame gyvena, kupinas keistų ir bauginančių kaimynų. Visa laimė, kad šalia, tame pačiame name, gyvena mylima močiutė – ekscentriška, su niekuo nesiskaitanti persona, kuri, jei reikės, yra pasiruošusi apginti mylimą anūkę nagais ir dantimis. Labiausiai Elsai patinka močiutės pasakos: niekur negirdėtos, kupinos stebuklų, dažnai bauginančios, bet visada gerai pasibaigiančios.

Deja, gyvenimas ne visuomet yra kaip pasaka. Vieną rytą mylima močiutė iškeliauja anapus, bet net iš ano pasaulio nesiliauja globoti ir ginti mylimos anūkės. Mergaitei ji palieka šūsnį laiškų, kuriuose – naujos istorijos, naujos pasakos, nuorodos, paslaptys ir užuominos. Sekdama laiškais, tarsi lobio nuorodomis, Elsa pamažu supranta, kad visos močiutės pasakos buvo apie tikrus įvykius, tikrus žmones ir tikrą, visai šalia esantį gyvenimą.

Gairės sau: KPS: 368 Kn 2018 12 13

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

Dar viena vieta, kur rašau apie knygas: www.venividi.lt/straipsniai/category/knygos/

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *