Anna Gavalda “Aš mylėjau”
Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: Taip jau nutinka. Išeini pasivaikščioti. Užsuki į knygyną. Nusiperki knygą. Prisėdi parke ant suoliuko ir kol surūkai pusę pypkės, perskaitai pusę knygos. Kitą pusę perskaitai per pusvalanduką namuose. Greičiau, nes nebežioplinėji aplink. Kas nepatiko? Banali istorija. Kas patiko? Istorijos pasakojimo stilius. Dialogų paprastumas. Dar patiko neįprastas veikėjų derinys. Uošvis ir buvusi marti. Du nelaimingi žmonės. Dar patiko moralų nebuvimas. Bet iš trijų Gavaldos lietuviškų knygų, šita tik trečia.
Oficialiai: Pjero Dipelio marti nelaiminga, tad jis nusprendžia išsivežti ją į kaimą. Ji liaujasi valgiusi, tad jis gamina maistą. Ji vis verkia, tad jis iš rūsio atneša geriausio vyno. Tačiau nepaisant pastangų (nepadeda nei Bordo vynai, nei jautiena su morkomis), ji toliau verkšlena, tad jis nusprendžia eiti miegot. Bet pakeliui persigalvoja. Grįžta. Atsisėda greta marčios ir pradeda pasakoti. Išsikalba pirmą kartą gyvenime. Apie save, prabėgusį gyvenimą. Veikiau apie tai, kas neišgyventa. Ši istorija – vėlyvą naktį virtuvėje išsiliejusi išpažintis. Tarsi nieko ypatinga, bet Anna Gavalda pasako tiek, kiek reikia: knygoje – abejonės, ironija, švelnumas, žodžiu, „tikrasis mūsų gyvenimas“.
Puslapių skaičius: 159
Knyga nuosava.
Perskaityta 2010 04 30
“Pasakojimas ritasi Ohajo slėniais, kuriuos retkarčiais užplūsta rausvapilviai strazdai; per kalvas, nuo Dugno aukštumų, kur įsikūrusi juodaodžių gyvenvietė; iki sraunios pilkšvos upės žemumų, kur pakrančių medžiuose tupintys vaikai šūkčioja praeiviams, moterys skalauja skalbinius; į Medaliono miestelį, kur švenčiama Nacionalinė savižudybės diena… Turtingas ir spalvingas pasakojimas, „toks, kokį
baltieji pasakojasi, kai užsidaro malūnas ir jie ima kažin kur ieškoti truputėlio paguodos. Toks, kokį spalvotieji pasakoja apie save, kai nesulaukia lietaus arba kai lyja ištisas savaites ir jie ima kažin kaip ieškoti paguodos.“ Čia susipina juodaodžių Sulos ir Nelės draugystės keliai – nuo jųdviejų pranašiškos vaikystės, ugningos paauglystės, iki išsiskyrimo
sodrioje moterystėje ir… išsilaisvinimo. Kaip pasakoja rašytoja, „laisvė atrodė nepaprastai patraukli. Kai kurios iš
mūsų suklestėjo, kai kurios mirė. Tačiau visos to paragavo“.” – vonioje, šita? Pagal aprašymą niekada nesusigundyčiau. Pagal rekomendacijas – jei papuls į rankas tai išmėginsiu.
Anna Gavalda “Aš mylėjau”
taaaip 🙂
skaityk Sulą. Nuostabi knyga
“Pasakojimas ritasi Ohajo slėniais, kuriuos retkarčiais užplūsta rausvapilviai strazdai; per kalvas, nuo Dugno aukštumų, kur įsikūrusi juodaodžių gyvenvietė; iki sraunios pilkšvos upės žemumų, kur pakrančių medžiuose tupintys vaikai šūkčioja praeiviams, moterys skalauja skalbinius; į Medaliono miestelį, kur švenčiama Nacionalinė savižudybės diena… Turtingas ir spalvingas pasakojimas, „toks, kokį
baltieji pasakojasi, kai užsidaro malūnas ir jie ima kažin kur ieškoti truputėlio paguodos. Toks, kokį spalvotieji pasakoja apie save, kai nesulaukia lietaus arba kai lyja ištisas savaites ir jie ima kažin kaip ieškoti paguodos.“ Čia susipina juodaodžių Sulos ir Nelės draugystės keliai – nuo jųdviejų pranašiškos vaikystės, ugningos paauglystės, iki išsiskyrimo
sodrioje moterystėje ir… išsilaisvinimo. Kaip pasakoja rašytoja, „laisvė atrodė nepaprastai patraukli. Kai kurios iš
mūsų suklestėjo, kai kurios mirė. Tačiau visos to paragavo“.” – vonioje, šita? Pagal aprašymą niekada nesusigundyčiau. Pagal rekomendacijas – jei papuls į rankas tai išmėginsiu.
kai kuriems žmonėms tiesiog negalima leisti rašyti knygų anotacijų :))
šita, šita. plonutė, kaip tau, tai vienam prisėdimui. galėsiu paskolint 🙂