Douglas Adams “Restoranas visatos pabaigoj”
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano komentarai: Kažkaip per šventes nelabai yra ką veikti, tik gulinėti ir skaityti, tad gaunasi taip, jog neaprašytų įspūdžių krūva tik auga auga ir va bandau kažkaip pasivyti.
Prisipažinsiu, kad aš nežinojau, kad D. Adams yra parašęs “Keliautojo autostopu vadovas po galaktiką” tęsinius. Gal fanatiškąjai fantastų bendruomenei tai skambės ir keistai, bet aš neketinu teisintis :).
Ir galiu pasakyti, kad pastaroji knyga man patiko labiau už pirmą dalį. Kaip visada, atrodo, kad pirmoje knygoje autorius kiek nedrąsus. Ar supras pasaulis tą jo logiką, mintį? Antroje knygoje gerokai atsipalaiduota ir kiekviename puslapyje vis prunkščiau, kartais garsiai kikenau.
Visgi mano jausmai dviprasmiški. Manau, kad knyga kiek vaikiška, labiausiai tiktų vaikams nuo dvidešimties. Bet jei ją būčiau skaičiusi tada, kai man buvo 25 metai, tai dalies jos būčiau neįvertinus. Per mažai galvodavau apie pasaulį ir visokius idiotus, buvau užsisukusi “darbas-namai-šeima” rate. Per mažai cinizmo buvo manyje. Naivi, jauna ir tik viena mano dalelė nedrąsiai bandė žvelgti plačiau. Dabar knyga pasirodė perliukas, bet vistiek suprantu, kad ją skaityti reikėjau anksčiau.
Klasikinių romanų, detektyvų ar net gana tradicinės mokslinės fantastikos ar fantasy gerbėjams gali ir nepatikti. Bet visi kas mėgsta nurautas knygas, pasišaipyti iš savęs, stereotipų ir pan., taip pat gerą humorą – įvertins.
Oficialiai: Ponai ir ponios, visata egzistavo daugiau kaip šimtą septyniasdešimt tūkstančių milijonų milijardų metų ir kiek mažiau nei po pusvalandžio jai ateis galas. Taigi, sveiki atvykę į „Militakį“, restoraną visatos pabaigoje!
Arturas ir Triša – tiek ir liko iš Žemės gyventojų – drauge su autostopininku Fordu Prefektu, buvusiu galaktikos prezidentu Zafodu Biblbroksu ir paranojišku robotu Marvinu skrieja per visatą ieškodami vietos užkąsti. Prie jų artėja baisieji vogonai. Kaip tik tada Arturui į galvą šauna išmokyti kosminį laivą ruošti gardesnę arbatą… Išskirti laiko ir erdvės toliuose, patyrę stulbinančių nuotykių, herojai vėl susitinka „Militakyje“, kur maistas – tiesiogine šių žodžių prasme – kalba pats už save, o staliuką reikia rezervuoti prieš milijonus metų. Tik iki visatos pabaigos, kuri jau čia pat, dar būtina išsiaiškinti, kas tą visatą valdo.
Žymos sau: KPS: 216 Kn 2017 12 23
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook
Mano parduodamos knygos.
+ There are no comments
Add yours